Filosofas A. Jokubaitis: „Mes tiesiog nemokame naudotis iškovota laisve“

„Net patraukliausių projektų akivaizdoje būtina neužmiršti, kad žmogus pažeidžiamas. Žmogus visas nepriklauso visuomenei. Tai supratus galima paaiškinti politiką“, – pernai išleistoje ir populiarumo sulaukusioje savo knygoje „Politinis idiotas“ rašo dr. Alvydas JOKUBAITIS, Gargždų miesto garbės pilietis, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius. Mūsų kraštietis savo moksliniuose darbuose tyrinėja politinę filosofiją bei teoriją, ypatingą dėmesį skirdamas politikos ir moralės santykiui.

– Su Jumis kalbamės Vasario 16-osios išvakarėse, netrukus švęsime ir Kovo 11-osios trisdešimtmetį. Tokiais momentais patiriame pakylėjimą, gerų emocijų pliūpsnį, bet tuo pačiu girdime leitmotyvą: „Ne už tokią Lietuvą kovojome“... Tai už kokią kovojome ir kokią turime? Ir tas amžinas klausimas: kas dėl visko kaltas?

– Tikrai kovojome ne už tokią Lietuvą, nes kai kovojome – turėjome tik idealus. Negalėjome įsivaizduoti, kad bus dvi ar kelios – turtingųjų ir vargšų, elito ir runkelių – Lietuvos, nes tada buvome vieninga Lietuva. Mes norėjome nepriklausomos Lietuvos, ir buvome teisūs. Tačiau dėl emocijų pliūpsnio nepagalvojome ir neįsivaizdavome, kad vienas lietuvis žemins kitą lietuvį, kaip dabar atsitinka darbo kolektyvuose, nepagalvojome, kad mūsų lietuviški fabrikai įžūliai terš Lietuvos gamtą, nepagalvojome, kad jaunimas nuo mokyklos suolo pradės galvoti apie emigraciją iš tėvynės.

Mes šiandien sakome: „Nieko nepadarysi, kitaip neįmanoma, tokia demokratija ir laisva rinka“. Netiesa. Žmonių santykiai priklauso nuo jų valios. Mes tiesiog nemokame naudotis iškovota laisve.

– Kokie aspektai svarbūs regionui, kad galėtume nedvejodami ištarti: čia gera gyventi? Beje, o kokia Jūsų nuomonė apie gimtuosius Gargždus: juose gera gyventi jūsų artimiesiems, o jums gera sugrįžti?..

– Gargždai yra nepaprastas miestas, iš miestelio sovietmečiu išaugęs į vieną iš savo tvarka išsiskyrusių miestų. Atsimenu, sovietų televizijos programa „Vremia“ Gargždus rodė kaip kokį Paryžių. Deja, nieko nėra amžino. Nežinau, kodėl, bet kai kurie Lietuvos miestai pradėjo lenkti Gargždus. Net Kvietinių kaimas pradeda lenkti Gargždus. Kai rodžiau pažįstamiems, jie sakė „kaip Nidoje“. Mano Vasario 16-osios gatvė, kurioje augau, sulopyta iš asfalto gabalų, o mašinos joje lekia kaip Ferrario Monza trasoje. Toks įspūdis, kad Gargždai laukia naujo šeimininko, tokio, kaip Damijonas Karečka.

– Šiemet keitėsi karo prievolininkų šaukimo tvarka. Šauktinių sąrašuose – ir Lietuvos studentai. Tačiau dalis studentijos tokią naujovę įvertino neigiamai. Kaip vertinate Jūs, kad studentai įrašomi į šauktinių sąrašus? O galbūt jaunuomenė yra pernelyg komfortiška, gal stinga patriotizmo?

– Bet kuri valstybė, kuri neturi už ją pasiaukoti norinčių piliečių, pasmerkta išnykti. Lietuvos valstybė atsirado iš didelės meilės tėvynei, pasiaukojimo ir tikėjimo. Izraelyje mačiau sunkius M4 karabinus tampančias merginas. Autobuse suskaičiavau keturis jaunus žmones, kurie po šabo su ginklais grįžo į dalinius. Vienas žydų verslininkas sakė, kad jis pasiruošęs bet kada žaibiškai reaguoti į valstybės šaukimą. Lietuviai atprato rimtai žiūrėti į valstybę. Valstybė susieta su pasiaukojimu ir priešų naikinimu.

– Viena iš svarbiausių temų Jūsų knygose, susitikimuose, interviu yra mąstymai apie laisvę. Štai viena iš laisvių – laisvė balsuoti – mus aplanko gana dažnai – pernai net tris kartus. Šį rudenį būsime laisvi rinktis, už kokius Seimo narius balsuosime. Tačiau ne naujiena, kad mus vis ištinka „lipimo ant to paties grėblio dėsnis“... Yra kokių nors patarimų rinkėjams?

– Demokratijoje valdo viešoji nuomonė. Žmonės iš tikrųjų nežino, ką renka ir girdi tik viešąją nuomonę. Žmonėmis galima manipuliuoti. Jie dažniausiai renkasi kaip tie, kurie sovietmečiu būtų turėję rinktis iš mango ar kivio. Retas kuris iš mūsų sovietmečiu suvalgėme nors vieną kivį ir mangą. Politika nesidominčių žmonių dauguma rinkimų dieną savo „aklais“ balsais suformuoja valdžią. Nuo amžių demokratai norėjo sukurti apsišvietusią viešąją nuomonę, tačiau to nepavyksta padaryti.

– Šiuo metu skaitau neseniai išleistą knygą „Kaip miršta demokratijos“ (autoriai Steven Levitsky, Daniel Ziblat daugelį metų tyrinėjo naujas visame pasaulyje atsirandančias autoritarizmo formas, tarp jų pastaruoju metu ir JAV). O ar mūsų demokratija pavojuje?

– Demokratija visada pavojuje, visada netobula ir visada kelia nepasitenkinimą. Tačiau ji ir toliau visų geriausia. Demokratija paradoksaliai yra autoritarizmo priežastis. Kai žmonės mato, kad juos netinkamai valdo jų išrinkti atstovai, jie pradeda pagrįstai norėti autoritetų, bet vietoj jų gauna autoritarus. Antanas Smetona buvo demokratas, dėl Lietuvos demokratijos nebrandos pasiskelbęs autoritaru.

– Esate vienas žinomiausių filosofų Lietuvoje, knygų, straipsnių autorius, mėgstamas studentų dėstytojas, buvo įdomu Jūsų klausytis televizijos laidoje „Brandūs pokalbiai“. Ištaikote laisvo laiko savo pomėgiams?

– Kartu su savo sūnumis esu dviejų futbolo komandų – Gargždų „Bangos“ ir „Liverpool FC“ – sirgalius. Keistas tas mūsų pasaulis. Suprantu, kodėl sergu už „Bangą“, bet nesuprantu, kodėl už „Liverpool“.

Kalbėjosi Vilija BUTKUVIENĖ

Aut. nuotr.


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Tokia savaitė

Pirmąją pavasario mėnesio savaitę Lietuvoje…

Plačiau »

Vilija BUTKUVIENĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas

Ar labiau tvarkotės namus prieš Velykas?