Džiaugsmas gyventi

Geriausias metų dailininkas ruduo šįmet visai neišrankus spalvoms, medžiai geltonuoja lyg pienių laukai. Tokį visų atspalvių geltonumą tik gamtoje galima pamatyti – nuo pirmojo bičių medaus iki laužo šviesos. Lyg atitardama gamtos spalvoms šį savaitgalį sumirguliuos Lietuvoje liepsnelių jūra. Vėlinės. Ramybės ir susikaupimo metas.

Tautinių papročių tyrinėtoja Gražina Kadžytė sako, jog tą dieną labai svarbu prisiminti mirusiuosius. Nevalia apsiriboti sausa pareiga – sutvarkyti kapus, uždegti tris dienas degančią žvakę ir skubėti namo ar juo labiau bėgti per kapus, stengiantis visus aplankyti. Svarbu tądien prisiminti išėjusiuosius, taip pat pagalvoti apie tai, ką įgijome, o ko dar stinga patiems. Dalintis prisiminimais, anot etnologės, labai senas paprotys, kur kas senesnis, nei žvakių uždegimas. Beje, senovėje degdavo ne žvakes, kurių net nebuvo, o laužus. Ši tradicija esanti labai sena, ja kviečiama gyvųjų bendrystei, ne tik pasišildyti sužvarbusias rankas, bet ir drauge prisiminti išėjusiuosius, kalbėti apie juos. Būtent apie juos, o ne su jais. Kiek stipri yra ši tradicija, matome kasmet, kuomet keliais takeliais, atrodo, pajuda visa Lietuva. Ir nesvarbu, tikintis, ateistas ar laisvamanis esi. Tradicija nutirpdo visus skirtumus, todėl šios mirusiųjų atminties šventės yra pačios gražiausios, darniai suvienijančios gyvuosius.

Viskas, kuo gyvename, turi prasmę, tik mes dažniausiai jos nežinome. Štai einant į namus ar į kambarį yra priimta pasibelsti. Tada šeimininkai uždega šviesą, kad matytų, kas atėjo. Taip ir kapuose – uždegti žvakę, vadinasi, pranešti apie savo buvimą, susisiekti, susikalbėti tyloje. Poetai sako, jog žvaigždės – vėlių langeliai, o žvakių šviesa – žmonių langeliai. Visų Šventųjų diena ir Vėlinės – šventės, kurios tarsi pereina viena iš kitos, kur malda susipina su prisiminimais ir priartina mus prie anapusinio pasaulio, kuris gyviesiems nepažinus.

Prisimenu dabar jau a. a. Klaipėdos dramos teatro aktoriaus Broniaus Gražio pasakojimą, kaip jiedu su žmona švęsdavę Vėlines. Artimųjų ir draugų kapus aplankydavę esant kokioms sukaktims ar kitoms šventėms, o tą dieną mieliau likdavę namuose. Sudėlioję savo mirusių artimų, mylimų žmonių nuotraukas į didelį paveikslą, uždegdavo žvakę ir kalbėdavosi apie savo gyvenimo kely sutiktuosius. Apie tai, kaip juos likimas suvedė, ką ryškiausiai prisimena, ko labiausiai ilgisi, ko jiems nepasakė ar kas liko nepadaryta.

Išlikusi ir kita iš senų laikų gyva tradicija – aplankius kapus rinktis pas artimiausiai įsikūrusį giminaitį pabendravimui, dabar sakytume „puodelio kavos“. (Gal tik karantinas šįmet sutrukdys, nes apriboti esame iki dviejų krypčių – parduotuvės ir ligoninės). Vėlinės primena ne tik praradimus, jos gali tapti ir atradimų diena. Ypač jauniems žmonėms, kurių kartoje bendravimas daugiausia vyksta nepakilus nuo kompiuterio. Tad gyvai aplankyti senelių, prosenelių kapus, pabuvoti tose vietose, kur jie gyveno, sutikti tolimus gimines ar buvusius kaimynus, pasišnekučiuoti – ne mažiau svarbus ir nekasdienis dalykas. Juo labiau prisiminus gilėjančią problemą – apleistas, nelankomas kapavietes, pamirštus artimuosius, pasiteisinant gyvenimu užsienyje, tolima giminyste arba, kaip dabar mėgstama sakyti, tiesiog „neapsikraunant“. Susvetimėjimas ir sumaterialėjimas įgauna vis didesnį pagreitį. Kam rūpintis, įsipareigoti, prižiūrėti, jeigu tuo metu galima uždirbti dar vieną šimtą eurų ar svarų, uždengti namo stogą ar pakeisti mašiną naujesne.

Taigi Vėlinės – ir apmąstymų diena. Apie amžinatvę ir laikinumą, apie buvimo žemėje prasmę ir atminties jėgą, apie kitus ir save. Pagaliau apie tai, koks džiaugsmas yra gyventi.

Dalia DAUGĖLIENĖ

Gargždiškė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių