Didžioji mažuma

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 straipsnio paskutinė eilutė skelbia, kad „Lietuvoje nėra valstybinės religijos“. Matyt, Prezidentė Dalia Grybauskaitė tai traktuoja kaip bažnyčios atskyrimą nuo valstybės ir paklausta apie dvasininkų kišimąsi į politiką atsakė, jog „Konstitucijoje parašyta, kad Bažnyčia atskirta nuo valstybės, todėl nekomentuoju kitų institucijų veiklų“.

Kad Bažnyčia atskirta nuo valstybės ir net yra aukščiau už ją regėti jau vien iš to, kad jos pavadinimą rašome iš didžiosios raidės. Taip rekomendavo Valstybinė lietuvių kalbos komisija. O valstybė liko iš mažosios.

Kaip sako statistika, joje daugiau kaip aštuoniasdešimt procentų gyventojų save vadina priklausančiais vienai ar kitai religinei bendruomenei. Ko gero, priklausymą bendruomenei labiau reikėtų vadinti tradicija. O gal net verslu? Nes, suskambėjus Atgimimo varpams, būrys aršių tarybinių laikų ateistų taip pasileido į Bažnyčią, kad sijonų palankai net dulkių audras kėlė.

Vis dėlto būkim „biedni, bet teisingi“. Tikinčiųjų mąžta. Jų vieton ateina norintieji iš Bažnyčios gauti paramos per rinkimus, surengti prašmatnesnes nei valstybinėje įstaigoje vestuves, krikštynas. Jau, ko gero, ne nuodėmė sakyti, kad tikinčiųjų Lietuvoje mažiau nei pusė gyventojų. Vadinasi, mažuma.

Kita mažuma yra pramogų verslo atstovai (įprasta sakyti „šou“ verslo, bet doras žemaitis gali ieškoti sąsajos su šunimis). Ak, kaip A. Valinskas ir Co šokdino visą Lietuvą! Tebedulka iki dabar. Va, dainininkai sumanė Vilniuje įrengti „žvaigždžių“ alėją. Kažkas jiems pasiūlė tokią padaryti Vokiečių gatvėje. Visa Lietuva diskutuoja, reikia „atrakcijos“ ar ne. Bet kodėl Vilniuje, kodėl Senamiestyje, kuris yra visų, o ne tik dainuojančiųjų ir kitaip tautiečius gąsdinančiųjų visomis kūno vietomis? Jeigu jie nori įsiamžinti, tegu nusiperka apleistą fermą, įsirengia joje savo „božnica“ su alėjomis pagal visas keturias ar net aštuonias sienas, jeigu ferma dviguba. Va, tada ne tik užsieniečiai, bet ir savi gal atlėks pažiūrėti, kaip jie „tūsinasi“ savo, o ne televizijų erdvėje.

Automobilių sporto entuziastų Lietuvoje tikrai nėra dauguma. Bet kiekvienais metais per patį atostogų laiką jie kelioms dienoms uždaro už visų mokesčių mokėtojų pinigus statytą kelią į Palangą ir „tūsinasi“. O tas, kuris mokėjo už kelią, priverstas rydamas dulkes, kratydamasis per duobes Palangon važiuoti aplink. Vadinasi, mažuma vaiko daugumą?

Tad jeigu nors tradiciškai ir priklausai religinei bendruomenei, bet esi netikintis, jeigu pramogų verslą priimi kaip iš televizijos ekranų sklindantį užkratą (Ar televizininkai žino ką daro? Jeigu ne, už netyčinę veiką bus mažesnė bausmė.), jeigu nesi automobilių sporto, krepšinio aistruolis, nežinai bunkių biustų dydžių, homoseksualumą vadini liga, nedalyvauji loterijose ir vienadienėse akcijose, rengiamose kurį nors ar ką nors „prastumti“, jeigu nesi feisbuke, nenaršai nuo ryto iki vakaro internete ir su draugais bendrauji ne per elektrą, o senoviškai, pats esi nustumtas į paribį. Ten, kur tyliai savo darbus dirba dauguma, vadinama ką tik gimusiu naujadaru: socialinė mažuma.

Bet ne viskas taip blogai, kaip atrodo. Jeigu mažumų diktato tendencija tęsis, ateis laikas, kai bus madinga priklausyti socialinei mažumai.

Tada viskas turėtų grįžti į savo vietas. Tik kad nepamirštume, kur jos yra.