Didžiausia jaunosios poetės laimė – leisti pajusti savo pasaulį
Vilniaus kolegijoje ketinanti studijuoti marketingą ir reklamą „Vaivorykštės“ gimnazijos abiturientė Emilija KORSAKAITĖ, paskatinta klasės auklėtojos Raimondos Mankevičienės, šią vasarą išleido pirmąją eilėraščių knygą „Pasakysiu tiesą“. Autorė teigia, jog savo kūrybos knyga siekianti įkvėpti bei padrąsinti ir kitus kurti, rašyti, įgyvendinti savo svajones. Visus norinčius susipažinti artimiau su jaunosios poetės kūryba kviečiame apsilankyti Jono Lankučio bibliotekoje ar Vaikų literatūros skyriuje Gargžduose. Čia autorė prižadėjo palikti keletą knygelių skaitytojams.
– Emilija, kaip subrendo idėja išleisti savo eilėraščių rinktinę?
– Svajojau seniai. Jau prieš kelerius metus maniau su šeimos pagalba išleisti keletą egzempliorių. Deja, ta mintis taip ir liko neįgyvendinta. Šiemet mokslo metų paskutinėmis savaitėmis auklėtoja priminė mano svajonę ir pažadėjo pasistengti, kad ši išsipildytų. Nieko niekam nesakėme, nes norėjome padaryti staigmeną. Eilėraščius pataisė lituanistė Zofija Vaitkuvienė, iliustravo dailės mokytoja Joana Lukienė. Beje, piešiniai kurti tušu, panaudojant vapsvų suneštą ir sukibytą popierių, tošį ir džiovintus augalus.
Žinoma, esu laiminga, kad galiu apčiuopti savo kūrybos rezultatus rankose. Buvo labai smagu, kad per išleistuves bažnyčioje direktorė davė perskaityti savo eilėraštį visiems susirinkusiems. Po to sulaukiau daug dėmesio, kai kurie net sakė, kad esu pavyzdys, nes išleisti savo knygą esąs pasiekimas. Per šias dienas nemažai žmonių man parašė ir pasipasakojo, jog norėję pradėti vienokius ar kitokius dalykus, bet juos atidėdavo. Dabar mano išleista knygutė paskatino ir juos imtis darbų.
Mano didžiausias troškimas išsipildė, nes radau bendraminčių, kuriems mano mintys patinka.
– Kodėl „Pasakysiu tiesą“?
– Iš pradžių neįsivaizdavau, koks tas pavadinimas galėtų būti. Per paskutinį skambutį auklėtojos kiekvienai klasei davė po sakinį ir mes gavome „Pasakysiu tiesą“. Tad sugalvojau klasei pagal šią frazę sukurti eilėraštį. Jis visiems labai patiko, o po renginio mokytoja paklausė, ar galėtų šį eilėraštį išsaugoti ir palikti mums. Vėliau pati pagalvojau, kad pats eilėraštis gali suteikti knygai pavadinimą.
– Ar nebuvo sunku atsirinkti eilėraščius, kurie pateko į knygelę?
– Kuriu nuo vaikystės. Ir dėl to buvo gana nelengva atsirinkti. Paskutiniais metais, kadangi buvau susikoncentravusi į mokslus, kūriau ne taip intensyviai. Šiek tiek pati dėl savęs buvau sunerimusi, susimąsčiau: nejaugi ta mano kūryba blės, blės ir išblės ir aš iš jos išaugsiu? Tačiau 12 klasėje kūrybine prasme atsigavau.
Manau, kad kai kurie likę eilėraščiai taip ir liks neišspausdinti. Gal kai kurie panašūs, gal kiek vaikiškesnės formos. Bet ką sudėjau į šią knygelę, tuo labai džiaugiuosi. Joje – man pačiai artimiausi eilėraščiai. Geriau nedaug, bet stipriai.
– Ar yra tokių autorių, kuriais tu seki ir jie tave įkvepia?
– Vaikystėje tai buvo Vytautas Račickas ir jo knyga „Jos vardas Nippė“. Ta knyga man padėjo pamėgti skaitymą. Augant atsirado ir kitų mėgstamų knygų, bet nėra tokios, kad galėčiau išskirti. Pastaruoju metu daugiausia skaičiau iš privalomų perskaityti knygų sąrašo, o dabar labai pamėgau Oskarą Vaildą. Salomėjos Nėries ir Vytauto Mačernio kūryba mane tikrai įkvepia.
Beje, visą savo kūrybą skiriu močiutei, kuri nuoširdžiai džiaugiasi ir taip įkvepia mane kurti, mąstyti, bei skatina niekada nesustoti.
– Minėjai knygoje, kad tai yra tavo kelio pradžia. Kokia yra kita stotelė?
– Neapsistosiu vien ties eilėraščiais. Žadu ateityje parašyti ir knygą vaikams. Gal ją skirsiu savo vaikams? Galbūt ateityje pavyks parašyti ir rimtą knygą, su gilesne mintimi ar konkrečia idėja, bet tai bus tikrai vėliau, kai įgysiu gyvenimiškos patirties. Tikiu ta mintimi, kad žmogus po savęs turi kažką palikti, ir kūryba yra vienas iš tokių būdų.
Kalbėjosi Vytautas BUTKUS
Nepamiršk
Nepamiršk, kas esi
Ir kur pėdą dedi,
Ką matai, kur eini,
Kokio tikslo sieki.
Nepamiršk ir draugų,
Artimų, tolimų,
Ir taip pat giminių,
Brolių ir seserų.
Nepamiršk, kuo kvėpuot,
Ir visiems ranką duot,
už pietus padėkot,
posmus tris surimuot.
Nepamiršk ir svajot,
dar tapyt ir bėgiot,
dainų porą sukurt,
grupę savo suburt.
Nepamiršk sergančių,
daug žmonių alkstančių,
gyvūnėlių mažų,
be šeimos, be tėvų.
Nepamiršk šios tautos,
savo žemės gimtos,
šios šalies tik vienos –
Mylimos Lietuvos.
Gamta ir gyvybė
Kažkam drugiai dainas dainuoja,
O aš prie lango abejoju,
Kažkas užuodžia šiltą vėją,
O man vien lapai šnarinėja.
Ir kas iš to? Kai saulė šviečia,
Ranka man nepasiekti jos,
Beprasmiai žodžiai susilieja,
Atrodo, noris vien tamsos.
Šaka šakon tyliausiai linksta,
Ir daugel lapų susitinka –
Kartu kairėn ar dešinėn –
Vis vėjo blaškomon erdvėn.
Pasakysiu tiesą…
Pasakysiu kartą žydinčioms alyvoms
Takeliu kvapniu mes einame mokyklos link.
Ir praskriejo šitiek metų lyg sekundė –
Pasakysiu tiesą – gera man čia būt.
Ir nesvarbu, koks oras, pavasaris ar žiema –
Žygiuodavom pradinėse, ir einame dabar.
Takelį į mokyklą jau žinom atmintinai
Pasakysiu tiesą, čia – antri namai.
Ir nutrynėm suolus… Kiek tik begalėjom!
Bet mainais žinių įgyti sugebėjom.
Dovanojom laiko, daug šviesių dienų –
Pasakysiu tiesą – aš nesigailiu.
Daug buvo sunkumų, daug brangių draugų
Kartais buvo pikta, bet dažniau smagu.
Mokytojai brangūs, su mumis ilgai –
Pasakysiu tiesą, jie – tarsi draugai.
Dėstomi dalykai, visi namų darbai
Išmokė vertint laiką, planuoti atidžiai.
Valgykla mus palieka laimingus ir sočius –
Pasakysiu tiesą, maistas čia skanus!
Gamta vis traukia akį per pamokas dažnas –
Mes imame svajoti, skrajoti po dausas.
Ir šurmulys per pertraukas jau ausiai malonus –
Pasakysiu tiesą, jaučiuosi čia saugus.
Rytais keliuosi sunkiai, o kartais… taip žvaliai!
Sunku net suskaičiuoti, kiek kartų taip darei…
Ir tiek prisiminimų keliaus jau su mumis –
Pasakysiu tiesą, užplūdo liūdesys.
Daug video ir juoko surinkom per metus –
Pasakysiu tiesą, šis laikas man brangus.
Dalinomės svajonėmis, planavome metus
Ir augdami stebėjome – na, kas gi dabar bus?
Atrodė viskas taip toli, ranka to nepasiekti –
Pasakysiu tiesą, laikui lemta bėgt…
Bijojome egzaminų, bet štai dabar jie čia –
Su viltimi ateiname ir jauduliu širdy.
Palaikymas ir šiluma mus supa nuolatos –
Pasakysiu tiesą, tai verta pagarbos.
Ir štai mes stovime visi su šypsenom plačiom –
Mokykloj metai baigėsi, o mes einame toliau.
Užsibrėžėme daug tikslų, įvykdysim planus –
Pasakysiu tiesą, tas laikas nuostabus!
