Diagnozė

Žurnalistinio darbo metu dažnai tenka klaidžioti rajono kaimuose ir miesteliuose, kol surandi gatvę, kurioje gyvena reikalingas žmogus. Pasiteiravus vietinio gyventojo, kur ji yra, šis prisipažįsta negirdėjęs. Pavyzdžiui, Veiviržėnuose gal pusvalandį sukome ratus, kol aptikome Laisvės gatvę. Ir kas galėjo pagalvoti, kad veiviržėniškiai nežino šios patriotiškai pavadintos gatvės.

Ir pradedi mąstyti, kam reikėjo pinigus leisti įrengiant rodykles su gatvių pavadinimais, jeigu pačių gyventojų jos nedomina. Bet jeigu jau padaryta, tai gal reikėtų vietiniams žmonėms ekskursijos, kad susipažintų, kokioje gatvėje gyvena patys ir kaimynai, kad galėtų ir kitiems pasakyti.

Pasirodo, jog kaimuose, kuriuose gyvena kartų kartos, tai nėra aktualu. „O kam mums tie gatvių pavadinimai? Mes juk visus pažįstame ir žinome, kas kur gyvena“, – nusijuokė Daukšaičių bendruomenės žmonės. Ir pridūrė, kad gatvių pavadinimai ne taip seniai atsiradę – nespėjo jų įsidėmėti. Reikia manyti, kad čia žmones sieja bendrystė. Kaip toje patarlėje: giminė už mylios, o kaimynas – už tvoros. Svetimas, bet labai arti esantis žmogus, pas kurį bet kada gali užeiti pasiskolinti druskos. Ir ne tik. „Mūsų žmonės labai geri, draugiški“, – patvirtino daukšaitiškiai.

Blogiau, kai kaimynai nepažįsta vieni kitų. Antai vienas daupariškis skundėsi, kad nežino, kas apsigyveno kaimynystėje, nes kaimynas nebendrauja. Ką gi, kartais vengiama kaimyniškų santykių, stengiamasi neturėti reikalų, nematyti ir negirdėti. Tačiau santykis su kaimynais neišvengiamas. Psichologai tvirtina, jog nuo pastarojo kokybės priklauso mūsų gyvenimo gerovė.

Netikusio kaimynų elgesio peripetijas prireikia aiškintis ir „Bangos“ žurnalistams. Antai į redakciją užsukusi pusamžė gargždiškė skundėsi, jog konflikto metu daugiabučio laiptinės kaimynė ją apspjovė. Tai matęs kaimynas atvykusiems policijos pareigūnams nepaliudijo. Nukentėjusiąja prisistačiusi moteris prisipažino, jog pareigūnai alkotesteriu jai nustatė 1,6 prom. girtumą. „Bet aš gėriau brendį“, – ne be pasididžiavimo ištarė moteris. Ji tikėjosi, kad apie kaimynės įžeidimą paviešinus laikraštyje, konfliktinę situaciją pavyks išspręsti savo naudai.

Kita gargždiškė pensininkė pasakojo nebeištverianti bendraamžės kaimynės priekabių. Kelis dešimtmečius gyveno toje pačioje laiptinėje ir gražiai sutarė, bet netikėtai mirus vyrui našlė susirgo ir tapo, anot jos, nebepakenčiama. „Apačioje gyvenanti kaimynė mums priekaištauja, kad mes dieną naktį brazdame, girdi kiekvieną mūsų žodį ir tai ją nervina“, – skundėsi „Bangos“ skaitytoja. Ji prisipažino nebežinanti, ką daryti: vyras vaikšto pasiramsčiuodamas lazda, ir lovą reikia pasikloti, ir nesišnabždėsi tarpusavyje. „Medikų paklausiau, kas atsitiko mano kaimynei? Atsakė, jog po ligos paaštrėjo klausa – reikia gydytis. Bet kai jai pasakiau, labai supyko. Parašykite į laikraštį apie šį sutrikimą – gal kaimynė perskaitys ir pradės gydytis“, – paprašė skaitytoja.

O gal reikėtų paklausyti garsiojo daktaro profesoriaus Alvydo Unikausko ir pasiūlyti „nepakenčiamai“ kaimynei apelsiną, nes, pasak jo, šis turi geros nuotaikos vitamino.

O Lietuvos psichologų sąjungos narys psichologas Albinas Bagdonas šiuo atveju siūlo pagalvoti apie tai, ką gi apie juos pačius galvoja kaimynai – tegul pažvelgia į save kaimynų akimis.

O gal verčiau kaimynams susivienijus padiskutuoti, kas iš kandidatų į rajono Savivaldybės merus labiausiai tiktų? Jie visi žinomi ir net pažįstami. Susitarus galima nepageidaujamo neišrinkti. Prisimenu Nepriklausomybės pradžioje vykusius savivaldybės rinkimus. Vienos Gargždų gatvės gyventojai ėjo balsuoti vien dėl to, kad išbrauktų nemėgstamą kandidatą, kurį gerai pažinojo. Kai kas jo pavardę braukė tol, kol skylė atsirado.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių