Devyniasdešimtmečio sulaukusi šiūpariškė svečiams iškepė pyragą
M. Šneiderienė: „Dabar ramu gyventi, bet visiems pinigų mažai. Visko turi, bet negerai, šaukia, pyksta. Anksčiau džiaugėmės duonos turėdami.“
Vyriausioji Šiūparių gyventoja Marijona Šneiderienė, kovo pradžioje pasveikinta su 90-uoju gimtadieniu, pasijuto keleriais metais jaunesnė. Svečius vaišindama savo keptais pyragais, ji praskleidė patirčių šydą. Išgyventi sudėtingas situacijas ir likti žvaliai, energingai sulaukus gyvenimo vakaro jai padėjo pozityvumas, meilė žmonėms. Šiūpariškės gyvenimo knygoje – tikroji Lietuvos istorija.
Gyvenimo vakarą atjaunėjo
90-ojo pavasario sulaukusi M. Šneiderienė gėrėjosi ryškiaspalviais žiedais, kuriais ją apdovanojo sveikintojai iš rajono Savivaldybės, Dovilų seniūnijos. „Nesitikėjau tokio dėmesio, tokios pagarbos“, – susijaudinusi ištarė sukaktuvininkė. Pasveikinti su garbiu jubiliejumi atėjo ir Šiūparių kaimo bendruomenės, mokyklos-daugiafunkcio centro atstovai. Šalia gyvenanti Marijona neatsisako dalyvauti renginiuose, kuriuose vaikams pasakojama apie senovinius papročius, amatus. Praėjusį rudenį pakviesta į mokyklą atėjo pasiramsčiuodama lazdele. „Mokiau vaikus žaidimų, kuriuos pati žaidžiau. Parodžiau, kaip „ropę rauti“, – šypsodamasi pasakojo senolė.
Ankstesniais metais jos sodyboje vyko edukacinė programa „Ruginė duona“. Marijona kepė naminę duoną, o fotografas fotografavo šį procesą. Kadaise jai teko prie kūdros demonstruoti senovinį skalbimą.
Aktyvus, pozityvus socialinis gyvenimas – viena iš M. Šneiderienės ilgaamžiškumo priežasčių. „Gėlės, žmonių gerumas dabar mane atjaunino 5 metais, – šypsojosi sukaktuvininkė, savo svečiams iškepusi trijų rūšių pyragų, ir pridūrė: – Jau sulaukiau gyvenimo vakaro. Mano gyvenimo knygoje yra vargo, skausmo ir džiaugsmo.“
Gyvoji istorija
Iš Ruigių kaimo kilusi Marijona tarpukariu pradėjo lankyti pradinę mokyklą. „Kol baigiau, kelios valdžios pasikeitė: užėjo rusai, po to vokiečiai ir vėl rusai“, – vardijo pašnekovė.
Šviesūs jaunystės prisiminimai persipynę su karo, pokario baisumais. „Teko drebėti dėl besikeičiančios valdžios. Šaudė žydus, sodino į kalėjimus, trėmė į Sibirą ūkininkus – jaunus ir senus. Kaimynę naktį prikėlė ir išvežė. Kiek sušaudytų partizanų patvoryje prie „zastavo“ Veiviržėnų miestelyje mačiau“, – atsiduso M. Šneiderienė. Ji prisiminė, kad paauglė nuskubėjo į tarybinių aktyvistų sušauktą susirinkimą Veiviržėnuose. „Per miestelį žygiavo procesija su raudonomis vėliavomis ir traukė „Pirmyn, vergai nužemintieji“. Buvo iškabintos Antano Smetonos ir jo vyriausybės narių karikatūros su prierašu: „Šitokie Lietuvą valdė, viską pragėrė, viską pravalgė“. Susirinkime kažkas pasakė, kad mes gyvenom po geležiniu gaubtu, kuris dabar sprogs. Parlėkusi namo papasakojau, tai mama ištarė, kad taip nebus – sugrįš Nepriklausomybė“, – prisiminimų fragmentus dėliojo devyniasdešimtmetė. Ji pridūrė, kad tarpukariu Lietuvoje buvo sunku gyventi. „Betgi nepriklausoma šalis gyvavo pirmuosius dešimtmečius, dar tik kūrėsi. Viską savo augino ir gamino – duoną, mėsą“, – paprasta kaimo moteris dėstė tarsi politologė.
Marijona labai norėjo mokytis, tačiau tėvas prikalbėjo rinktis siuvėjos amatą, nes pokariu, anot jo, tai buvo saugiau.
Pozityvumas – tarsi variklis
M. Šneiderienė Šiūpariuose gyvena 64 metus. „Kaimynės buvo geros, draugiškos, – pasakojo ji.– Džiaugiuosi visais kaimo žmonėmis. Su visais dalijausi gyvenimo skausmu, o džiaugsmu – su vaikais.“
Ilgaamžė kalbėjo, jog bet koks vargas žmogų slegia. „Vaikšto kaip žemę pardavęs, bet kas iš to? Dėl slogių minčių žmonės žudosi“, – atsiduso pašnekovė. Duktė Liuda, uostamiestyje dirbanti pedagoge, patikino, jog pozityvumas – mamos gyvenimo variklis.
Marijona džiaugiasi 90 metų nugyvenusi be traumų, jai beveik neprireikė daktarų. Ir dabar užsispyrusiai nevartoja jų išrašytų medikamentų. Tvirtą mamos charakterį gerai žino artimieji.
Šiūpariškė laiminga užauginusi 6 vaikus, kurie sveiki, tvarkingai ir teisingai gyvena. Dvi dukros – vyriausioji Zina ir jaunėlė Vida gyvena Vokietijoje, ištekėjusios už vokiečių. „Aš jų klausiu, ką jaučia svetimoje šalyje? Dukros man sako, kad save visur galima atrasti“, – ištarė pašnekovė. Jaunesnioji Liuda patikino: „Joms ten geriau nei mums čia. Betgi nei motinos, nei Tėvynės nepakeisi: čia tavo šaknys, jausmai. Sugrįš jos.“
M. Šneiderienė apgailestavo, kad nebėra Šiūpariuose bendraamžių, su kuriais dalijosi rūpesčiais, padėjo vieni kitiems. Graudžiomis giesmėmis palydėjo senbuvius amžinojo poilsio. Ir jos vyras Jonas jau 20 metų žvelgia iš aukštybių. Be Marijonos, balsingosios giedotojos, kaimas negalėjo išsiversti šermenyse. „Man labai tiko giedoti giesmes, Kalnus. Ir dabar naktimis neužmigdama giedu, dainuoju“, – prisipažino senolė. Ji taip pat buvo graibstoma vestuvių šeimininkė – niekam neatsisakė padėti nei džiaugsme, nei bėdoje. Ne už pinigus – iš atjautos, draugiškumo.
Klaipėdiškė fotografė Virginija Olišauskaitė-Norkuvienė, sumaniusi Lietuvos šimtmetį įamžinti meninėje fotografijoje per ilgaamžius žmones, fotografavo ir M. Šneiderienę. „Bendraudama su ja pajutau, kad tai geras žmogus. Ji man ne tik papasakojo savo gyvenimo istoriją, bet ir sulaukiau pamokymų, patarimų. Šios griežtos, energingos žemaitės portretas labai charakteringas. Jis eksponuojamas parodoje „Šimtmetį menantys vingiai“. Ilgaamžių veidai – tarsi istoriniai dokumentai: tikri, nesumeluoti, nepadailinti“, – kalbėjo menininkė. Paroda buvo eksponuojama Gargžduose ir kituose rajonuose, taip pat LR Vyriausybės rūmuose.
