Čia menininkas jaustųsi kaip savo namuose
Pranciškonų vienuolis brolis Bernardas Saulius Belickas OFM su Juozo Ramanausko seserimis Modesta ir Konstancija.
Praėjusią savaitę Kretingos muziejuje atidaryta taudodailės darbų paroda – prieš metus amžinybėn išėjusio tapytojo Juozo Ramanausko ir medžio skulptoriaus Petro Balsio. Renginyje iš ciklo „Metai ir žmonės“ ta proga kalbėjosi dviejų kaimyninių rajonų tautodailininkai ir muziejininkai.
Pirmasis įspūdis vos žvilgterėjus į grafų Tiškevičių dvaro rūmų, dabar muziejaus, parodų salę – šviesa ir erdvė, apie ką savo paveikslų ekspozicijai svajojo tapytojas Juozas Ramanauskas. Nenuostabu, kad paskutinė jo valia buvo padovanoti brandžiausią savo kūrybos ciklą „Senolių Lietuva“ būtent Kretingos muziejui. Šioje erdvėje dabar eksponuojami paveikslai spinduliuoja sodriomis visų atspalvių varsomis, tarytum atgiję po ką tik nuo jų atitraukto menininko teptuko.
Salės skliautais aidėjo švelnūs gitaros ritmai… Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė į susirinkusius prabilo Juozo Ramanausko eilėraščio kreipiniais: „Kur bėgi ir iš kur pareini, žmogau?/ Kokie džiaugsmai ir koks skausmas lydėjo tave?…“
Direktorės žodžiais, mūsų sugyvenimą jungia ne tik tos pačios upės, girios ir pievos, bet labiausiai žmonės, turintys nepaprastą Dievo dovaną – kūrybingą meninę jėgą, kuri taurina dvasią. Tad ir ši padėkos popietė paskirta dviem menininkams iš Gargždų, taip pat kilniai misijai – mecenatystei, kurios dėka gausiai lankomas Kretingos muziejus yra praturtėjęs žemaičių tautodailės bei kitais krašto kultūros paveldo eksponatais. Direktorė išreiškė nuoširdžią padėką tapytojo Juozo Ramanausko seserims Konstancijai ir Modestai už rūpinimąsi brolio kūrybiniu palikimu, pačių išleistą jo tapybos albumą. Savo ruožtu Konstancija Dyglienė dėkojo muziejui už brolio kūrybos priglaudimą, sakydama, jog, išvydęs dabar čia eksponuojamus savo paveikslus, Juozas tikriausiai būtų pasakęs, jog jaučiasi tarytum sugrįžęs į namus.
Juozas Ramanauskas meninėje kūryboje vadovavosi devizu: tapyti taip, kad būtų girdėtis širdies plakimas. Ekspozicijoje iš būdingo šiam menininkui dydžio drobių sklido ramybė, nuoširdumas ir šiluma, pavasariška nuotaika, nors jose vyrauja rudens spalvų gama ir rudeniški siužetai.
– Menas saugo mus nuo netikrumo ir nepastovaus pasaulio žavesių, – pastebėjo pranciškonų vienuolis, poetas brolis Bernardas, mintis išsakydamas ir poezijos posmais. Dar 2001 metais Juozo Ramanausko tapybos parodoje pirmąkart apsilankęs atsiliepimų knygoje jis paliko tokį įrašą:
„Dėkoju Jums už tuos nuoširdžius atspalvius, už žalią nepakartojamai gryną, skaidrų gamtos šaltinį, už pasaulio giedrą ir Tikėjimo įvairovę žmonių nuostabių charakteriuose…<> Gyvuok, Mielasis, ilgus fizinės ramybės akimirksnius, linkiu dvasinės harmonijos… Su pagarba ir mylinčia širdimi draugystėje – Jūsų brolis Bernardas OFM.“
Eksponuoti kūrybinius darbus į šią parodą buvo pakviestas kitas žinomas gargždiškis – medžio skulptorius Petras Balsys. Kaip visi pastebėjo, ekspozicijoje puikiai dera tapyba ir medis. Greta Juozo „Senolių Lietuvos“ kaimo vaizdų ir subtilių portretų natūraliai atsistoja Petro mitologinės, sakralinės figūros, monumentalūs didžiavyrių, rašto žmonių Kristijono Donelaičio, Vaižganto portretai, kompozicijos „Motinystė“, „Kryžių Lietuva“. Muziejaus direktorė V. Kanapkienė pastebėjo, jog ypač vertintina šio menininko spalvinė skulptūra, kuri šiaip žemaičių tautodailei mažiau būdinga, o „kalto broliai“ kretingiškiai drožėjai, Tautodailės sąjungos ir skyrių vadovės, muziejininkai, sveikindami Petrą, linkėjo jam įgyvendinti dar daugiau kūrybinių idėjų.
Sumanymą kaimyninių rajonų menininkams dažniau keistis parodomis ir veiklos patirtimi sveikino Kretingos miesto garbės pilietė, ilgametė Žemaitijos tautodailininkų sąjungos vadovė, kurį laiką buvusi Klaipėdos rajono tarybos narė, išrinkta nuo krikščionių demokratų, Laimutė Grigaitienė, mūsų tautodailininkų Juozo Ramanausko ir Petro Balsio darbus pavadinusi tautodailės klasika.
