Be darbo auginame pašalpininkus
Šalies spaudoje perskaičiau šiauliškės žurnalistės Reginos Musneckienės straipsnį „Parama, kuri daugina skurdą“ ir po juo pasirašyčiau. Pats tuo klausimu rašiau ne vieną straipsnį, jog ir mokyklose, ir šeimose visiškai pamiršta vaikų darbinė veikla. Ne visada sulaukdavau net rajono žurnalistų dėmesio dėl šios aktualios problemos.
Man niekas neprieštaravo, bet patylėdavo, ir mano balsas likdavo be jokio atgarsio. Pradėjau abejoti, galbūt nusišneku ir sureikšminu praeities ugdymo rezultatus? Vis dėlto minėtas straipsnis išsklaidė mano abejones. Kas šalyje sugalvojo tyliai nugriauti prie mokyklų šiltnamius? Nebeliko ir dirbtuvių. To dažnai klausiu Savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus specialistų, kurie nepamena, kas iš Švietimo ir mokslo ministerijos davė tokius žalingus nurodymus. Jau tapo problema mokykloms net nusišluoti savo kiemą, padirbėti mokyklos bandymo sklypuose (jeigu tokie išlikę), neleidžiama dalyvauti gyvenvietės švaros talkose. Labai taikliai pastebėjo Šiaulių žurnalistė, kad net daugiavaikei šeimai, kur tėvai pašalpas gauna, iškyla klausimas: „O kas lysves ravės?“ Tai yra rimtas signalas Švietimo ir mokslo ministerijai. Užuot svarsčiusi mokslo metų pailginimą, įsiskaitytų į šios korespondentės straipsnio prognozes, kurios skamba taip: „Pašalpos sunaikins Lietuvą, – grąžo rankas kaimo moterys. – Pašalpininkų vaikai nieko nemokės, nežinos, iš kur atsiranda duona?“ Jeigu abu tėvai darbuotųsi už minimalią algą, pajamos būtų mažesnės. Tai kam dirbti?“ – retoriškai klausia žurnalistė.
Didelė tėvų atsakomybė vaikus įtraukti į naudingą darbinę veiklą. Juk vaiko prigimtis, kad rankos kurtų, ardytų, ieškotų kelio į gamtos pasaulį. Šalies švietimo sistema visiškai apleidusi moksleivių darbinę veiklą. Ignoruodami šią veiklą, jau išugdėme ryškią baltarankių kartą, karčius vaisius jau patiriame. Kokie plėšikavimai keliuose, žmogžudystės, kurios rodo, jog visos ugdymo bėdos atvedė į gilią švietimo sistemos krizę. Prikurta įvairių audito komisijų, mokyklų būsimieji vadovai turi laikyti vadybos egzaminus Vilniuje, o raštų lavinos visiškai įstūmė mokyklas į biurokratizmo liūną. Gi mokytojai neturi vaikų kada mokyti, sielojasi, kaip atsakyti į sukurptus valdininkų raštus, vaikų ugdymas paliekamas savieigai.
Na, kas jau kas, bet dabartinė valstiečių valdžia turėtų greičiausiai susivokti, kad be moksleivių darbinės veiklos atgaivinimo negali būti kalbos apie švietimo reformą apskritai. Švietimo ir mokslo ministerija turi nedelsiant suklusti ir šią sritį atkurti ir tada mąstyti apie permainas ugdant būsimą Lietuvos pilietį.
Albinas KLIZAS
Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narys, Gargždų miesto garbės pilietis, mokytojas ekspertas
