Atostogų virusas

Vasarą tampa tiesiog privalu atostogauti. Pas reikiamą gydytoją nepateksi – atostogauja, įstaigon kreipsies – klausimų nesprendžia, nes specialistas atostogauja, ištuštėjusios mokyklos, darželiai, visi atostogauja. Net televizija atostogauja, suka tik senus filmus ir išsivadėjusias laidas.

Na, dar lieka saujelė kasdienių žinių apie geriančius, skęstančius, teisiamus bendrapiliečius ir, žinoma, mūsų besirieją politikai, kurių poelgių vertinimai užima didžiąją dalį naujienų. Šiek tiek „tamsumas prašalino“ tik prezidento inauguracijos šventė.

Ne ką geriau ir socialiniuose tinkluose. Čia visi kepa, verda, ragauja, badauja ir vienas kitą giria. Sulipdys kokį žolėm apkibusį blyną ir krykštauja visai Lietuvai: „Koks sveikumėlis, koks šedevras…“ Jei tai būtų kokių užsisėdėjusių namų šeimininkių ar vienišų pensininkių saviraiška, gal būtų lengviau suprasti. Bet tokie jaunų ir dirbančių žmonių žaidimai stebina. Atrodo, jog ne vienam ir protas atostogauja.

Gal dėl to ir neramu, kas bus, kai visi sušoks iš atostogų. Juk puls vadovauti, tvarkyti, dirbti ir, aišku, prisidirbs. Juk tai jau įprasta, kitaip tariant, dėsninga. Kaip ir kritikuoti, nebijoti pasakyti savo nuomonę, pasipiktinti ar pasidžiaugti.

Prašom pavyzdžių. Atsivėręs Gargždų piliakalnis vieniems – atkurtas gamtos stebuklas, kitiems – sudarkyta, sugadinta paveldo dalis. Vieniems mieste gražiai sužydę gėlynai – traukianti akį puošmena, kitiems – babytės darželis ar Užgavėnių Morės šluotos. Gerai, kad besigėrinčių pavykusiomis permainomis yra daugiau.

Įsigalėjęs atostogų virusas neretai verčia pakliūti tiesiog į anekdotines situacijas. Teko lankytis pas pavaduojančią gydytoją, turėjusią paskirti reikalingas procedūras. Eilė ilgiausia, tačiau juda labai spėriai. Įeina žmogus susirūpinusiu veidu, savo ligą apmąstydamas, gydytojo supratimo ir pagalbos tikėdamasis, o iš kabineto tiesiog šaute iššauna.

Pagaliau atėjo ir mano eilė. Įėjau, pasilabinau. Sėdi graži, ryškiai pasidažiusi, skaniais kvepalais nukvipusi daktarė. Ranka mosteli sėsti. Slaugytoja paduoda mano kortelę, šioji permetusi ją akimis, įninka rašyti. Kiek palaukusi, pasimuisčiusi, bandau kalbėti: „Atsiprašau, norėčiau pasakyti“… „O aš jūsų nieko neklausiu“, – nepakeldama galvos nukerta daktarė. Nutylu, laukiu. Rašo toliau. Vėl neištveriu: „Man atrodo, jog mano atveju būtų gerai…“ „Prašau nemokyti manęs dirbti“, – irzliai užčiaupia mane mano kūno gelbėtoja. Pastebiu, kaip nejaukiai susigūžia slaugytoja, kaip jai nesmagus, nemalonus toks bendravimas. Baigus rašyti švysteli slaugytojai kortelę, o man – atsainų „Viso gero“. Iššaunu ir aš pro duris. Eilė žaibiškai tirpsta toliau. Pavaduojanti gydytoja moka su ja tvarkytis, nepervargsta. Ką gi, čia turbūt viskas susipina: ir profesinės etikos dalykai, ir moralumas, kultūra.

Tačiau, kaip sakoma, mainos rūbai margo svieto ir paisyti moralės normų tampa nenaudinga. Net mūsų tautosaka neatlaikė socialinio spaudimo ir kai kurios moralinės tiesos ima kelti šypseną. Kad ir ši patarlė: „Kas ars – nepavargs, kas vogs – nepralobs“. Gal jau geriau šiais laikais jos visai neminėti arba perfrazuoti antraip.

Visokių visokiausių rastumėte patarimų, kaip įveikti atostogų virusą, tačiau man labai patinka ši kažkur girdėta mintis: „Skaitykite daugiau knygų ir mažiau žiūrėkite TV. Nes knygų daug, o televizorius tik vienas.“

Dalia DAUGĖLIENĖ

Gargždiškė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių