Atmintis

Prisiminus Ablingą tebeguodžia lurdas


Pirmiausia nuoširdžiai dėkoju gerbiamam Alfonsui Šiaulyčiui už tokį rūpestingą ir didelį triūsą puošiant Ablingos lurdo aplinką ir visiems kitiems, kurie prisideda. Taip pat amžinos atminties kunigui Šeškevičiui, kuris pirmas pradėjo iškilmingas pamaldas Ablingoje su savo bendradarbiais 1988 metais. Tegu Dievas atlygina jiems visiems.


Aš Mariją mylėjau nuo mažens, bet nieko gero dėl jos nepadariau. Mano tėviškė buvo Ablingos pakrašty. Viensėdžių buvo ir daugiau kaimo centro link, dauguma buvo gyvenvietėje arti vienas kito, sodybos ant kalvos prie keliuko, o pakalnėje už kelių šimtų metrų – lurdas – Marija akmeninėje nišoje. Mūsų mama mirė 1928 metais. Likom trys seserys – aš vidurinioji ketverių metukų. Tais pačiais metais atsirado pamotė. Ji nusivedė mus į lurdą. Šulinio vandeniu nuplovė mūsų šašuotas galvutes. Gyvenome skurdžiai. Tėvukas dešimt metų išbuvęs karuose ir nelaisvėje liko silpnos sveikatos. Man atrodė, jog kiti gyveno geriau, normaliai vieni su kitais bendravo, draugiškai vieni kitiems padėdavo darbuose. Gegužės mėnesį žmonės rinkdavosi į kaimo kapinaites giedoti gegužines giesmes prie Marijos. Arti buvo ir Žvaginių kaimo kapinės. Tėvuko seserys siuntė lėšas iš Amerikos koplyčios statybai. Ant kalno buvo toks bokštas, „majaku“ vadinom. Ten per Jonines aukštai degdavo šviesa, sakė, kad dervos statinė. Būdama dešimties metų, Žadeikiuose ganiau gyvulius. Vakare per Jonines matydavau degant šviesą, nors jau buvo už miškų. Buvo toks padavimas, jog ten užburtas lobis. Esą šv. Jono naktį tą kalną reikia tris kartus apeiti be jokio švento daikto, tada iškils lobiai. Bet niekam taip ir nepavyko, nes baidė piktosios dvasios. Aš galvojau, kai užaugsiu, mėginsiu, tada galėsiu mokytis ir mokytis. Taip ir liko neįgyvendinta svajonė, reikėjo duoną užsidirbti.


Tarnavau pas ūkininkus už pusmergę. Gaudavau pusę tarnaitės algos. 1941 metais tarnavau Žadeikiuose, netoli Ablingos. Kaimas buvo kiek ant kalvos, matomas iš toliau. Ten buvo įsikūręs rusų kariuomenės dalinys. Buvo šnekama, kad tai statybininkai statys ginklų fabriką, ties kelią į Plungę. Gegužės pirmoji būdavo labai triukšminga šventė – skambėdavo garsiakalbiai, ryškiausiai raudonuodavo vėliavos, plakatai, žaliuodavo vainikai, gėlės. Demonstruodavo kino filmus, į kuriuos rinkdavosi vietiniai ir iš aplinkinių kaimų jaunimas.


Aš į jokias pramogas nėjau, negalėjau atleisti patirtų vaikystės skriaudų, pažeminimų. Man atrodė, kad visi žmonės blogi. Užsidariau savam kiaute, nemylėjau jų iki trisdešimties metų. O šiaip ablingiškiai šiek tiek draugavo su kareiviais, juk jaunystėje daug reiškia tautybė, dalindavosi maistu su daugiavaikėmis šeimomis. Padėdavo ir kareiviai. Ir kaip nebendrausi, jeigu tose pačiose patalpose gyveni?


Į kiną nuėjau ir aš… Atėjo sesuo su giminaitėmis iš Veiviržėnų. Norėjo pamatyti filmą, juk tada niekur nebuvo rodoma. Ir mes išėjom. Pirmiausia aplankėm lurdą. Buvo gegužės mėnuo. Prie Marijos nedegė nė viena žvakelė, nė gėlių. Man buvo skaudu, nes nuo mažens mylėjau Mariją. Tada dar buvau gera, pamaldi septyniolikmetė mergaitė. Nežinojau, kad po trisdešimt ar daugiau vėtytų ir mėtytų metų, pradėjus bendrauti su žmonėmis ir juos pamilus, būsiu kaip ir dauguma tuo laiku, su visokiom ydom ir prieš moralę, ir prieš sąžiningumą. Daug blogiau negu nepagarba ablingiškių Marijai.


1941 metų birželį išėjau tarnauti į Sausių kaimą, kitoj pusėj Endriejavo. Šeimininkės sūnūs buvo mokyti. Parvažiavę į kaimą žinojo, kad bus karas. Išaušo graži birželio dvidešimt antrosios diena. Mūsų ganyklose slėpėsi rusų patrankos. Vokiečiai skrisdami nepastebėjo. Patrankų dundesį girdėjom iš toli ir vos matomos gaisro pašvaistės. Atėjo žinia, kad sudegintas Ablingos kaimas, o žmonės uždaryti daržinėn.


Pirmą sekmadienį nuėjau aplankyti tėviškę. Pro lurdą buvo takas. Mes pro ten vaikščiojom. Vaizdas buvo kraupus. Prie Dirsteikos upelio, netoli lurdo, dar sukrešėjęs kelių žmonių kraujas, juk ne vienoje vietoje sušaudė. Ant kalvos vietoj sodybų stūksojo tik kaminai ir krosnys. Medžiai apanglėję, parudavę ir keli išlikę kryžiai. Šiurpu buvo prieiti arčiau.


Prie Marijos lurde degė žvakės, žydėjo gėlės. Kaip nesavas vaikščiojo Vytė, sako, likau vienas vyras, mat jie buvo išvažiavę. Žuvusieji žmonės jau palaidoti, Ablingos kapinėse duobes išgrindė lentomis ir suguldė eilėmis. Kelis žvaginiškius palaidojo Žvaginių kapinėse. Naktį, kai buvo uždaryti, vokiečiai saikdino, kas komunistai, išduokit, kitus paleisim. Kažin ar tie žmonės turėjo kiek supratimo apie tą komunizmą? Mano namiškiai slėpės savo žemėj, dauboj. Buvo vokiečiai, bet jų nesivedę. Mūsų artimiausi kaimynai buvo Ložiai. Jų žuvo penki žmonės. Tą dieną turėjo būti Barboros vestuvės. Atvažiavo jaunasis ir tas žuvo. Baltuonių žuvo septyni žmonės. Senutes motinas vokiečiai liepė eiti namo, sako, jos naktimis kaip šunyčiai kaukė savo vaikų. Kelerius metus vokiečių laikais buvo minėjimai Ablingos kapinėse. Du endriejaviškiai klierikai taip gražiais balsais giedojo Marijos giesmę. Vėliau jie išvyko į užsienį.


Vokiečiams išvykstant (turbūt buvo sekmadienis), Endriejavo bažnyčioj, barake, teko susitikti su Ona Šiaulytiene. Miestelis buvo tuščias, žmonės evakuoti, tik kai kur bliovė karvė ar kaukė paklydęs šunelis. Buvom vienos dvi bažnyčioj ir meldėmės. Man nebuvo baisu mirti, turbūt tuo labiau Onai, juk ji buvo tokia pamaldi. Tik baisu buvo išeiti į lauką.


Nuo Pyktiškės kalno šaudė vokiečiai iš patrankų, o nuo Kapstatų kaimo pro bažnyčią skrido rusų sviediniai. Ką jie kliudė, ar medžius, ar ką, bet braškėjo, traškėjo bažnyčios stogas. Pasimeldusios vis vien išėjom. Pareinant visi bėgo už akių, klausinėjo, ką mačiau. Aš ėjau takais dešimt kilometrų greta kariuomenės, o plentu vokiečiai. Pasiekiau bažnyčią, o vokiečiai sutiko pasipriešinimą.


Neprisimenu ar tie gerieji giminaičiai nedraudė man eiti, ar aš neklausiau, juk nebuvo reikalo „žaisti“ su gyvybe. Dabar pagalvoju, ar tai buvo pamaldumas, ar ir smalsumas. Dabar sunkiai vaikštau ir negaliu aplankyti Ablingos Marijos lurdo.


Valerija BILIŪNIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių