Atmintis
Vytautas Majoras paliko dvasinį pėdsaką
Spalio 23 dieną Vytautui sukaktų 80 metų. Bet po saule jo, Vytauto, didžiojo žmogaus, stebinusio Lietuvą ir pasaulį unikaliais medžio drožybos kūriniais, nenuilstamu triūsu ir tautinėm tradicijom sukurta sodyba Jurgių kaime, nebėra.
Neįmanoma aprėpti visų V. Majoro kūrybinių darbų, kurie yra pasklidę po visą Lietuvą ir pasaulį. Daugelis kūrinių stovi tėviškės pakelėse, kalneliuose, įvairiose atvirose erdvėse, yra muziejuose, dailės fonduose puošia namų ir įstaigų interjerą ir t. t.
Daug apie Vytauto kūrybą esame skaitę ankstesnėje spaudoje, žurnaluose, nufilmuota įvairių televizijų laidų, nemažai vaizdo medžiagos yra asmeniniuose archyvuose. Iš kur tas Vytauto iškilumas? Drožėjų juk yra daugiau…
Prieš keliolika metų mus palikęs V. Majoras yra laikomas monumentaliosios skulptūros pradininku Lietuvoje. Jam imantis iniciatyvos ir vadovaujant 1972 m. vasarą buvo sukurtas Ablingos medžio skulptūrų memorialas mūsų tautos skausmui atminti.
V. Majoras sukvietė gabius Žemaitijos medžio meistrus, įveikė tam tikrą komunistinės valdžios pasipriešinimą. Tad pavyko šį ansamblį įkurti.
Unikalus ansamblis atnešė sėkmę ne tik medžio skulptoriams Lietuvoje, bet ir Sovietų Sąjungoje. Iš Maskvos menotyrininkai važiavo šio memorialo pažiūrėti. Kai bebūtų keista, apie šį naują reiškinį pirmiausia pradėjo rašyti rusų žurnalistai, o tik paskui mūsiškiai.
Po Ablingos stovyklos mūsų šalyje pradėjo kurtis ir kiti medinių skulptūrų ansambliai, kurie meniniu lygiu neprilygo pirmajam.
Čia Vytautas, kaip pionierius, įdėjo daug širdies ir sumanumo. Daugelis žmonių iš viso krašto ilgus metus jam reiškė pagarbą ir dėkingumą.
Mūsų iškiliam, tvirtam žemaičiui, kilusiam nuo Švėkšnos miestelio, teko nemažai nuveikti kuriant liaudies meno draugiją. Jai atsirasti irgi buvo daug nepritariančių komunistinės nomenklatūros sluoksniuose.
Sukūrus Ablingos skulptūrų parką, reikalai išsisprendė teigiamai. Valdžia buvo priversta įkurti liaudies meno draugiją (dabar Tautodailininkų sąjunga). Vytautas yra buvęs šios organizacijos Žemaitijos skyriaus pirmininkas.
Vytautui, buvusiam tremtiniui, atsirado vietos tarybinėje Lietuvos enciklopedijoje. Čia jis buvo įvertintas kaip darbštus ir talentingas kūrėjas.
O kas nėra buvęs Vytauto žmonos Birutės išpuoselėtoje sodyboje pasigrožėti įstabia gamta ir pamatyti šeimininko sukurtą muziejų-pasaką. Amerikonai sakydavo – rojus žemėje.
Ko tik nebūna B. ir V. Majorų sodyboje! Būta ministrų ir diplomatų, Seimo ir Vyriausybės narių, kosmonautų ir jūrininkų, kultūros, religijos, mokslo ir visuomenės veikėjų. Susidomėjimas būdavo toks didelis, kad vasarą ir žiemą apguldavo sodybą turistai iš viso margo pasaulio. Storoje atsiliepimų knygoje galime surasti turistų įvertinimų ir minčių daugeliu pasaulio kalbų. Tų knygų yra keletas. Kiek švęsta visokių švenčių! Kiek būta įvairiausių žmonių susibūrimų! Visi jausdavo didelį dėkingumą namų šeimininkams.
Vytautas traukė žmones. Kas pabūdavo jo sodyboje, tas norėdavo kuo daugiau ir kitą kartą čia dar pabūti. Sugrubusios nuo darbo rankos, žemaitiškas užsispyrimas, magnetizmas, sklindantis iš po vešlios karžygiškos barzdos, mus įsukdavo į ilgą ir prasmingą bendravimo ratą. Diskutuojant vėl kas nors į kiemą įvažiuodavo… Geroji aura visus mus paliesdavo. Jo perskaityta gyvenimo knyga, aštrus protas, lagerio patirtis mums, aplinkiniams, teikė vidinio žavesio. Žinios ir dvasingumas mus suartindavo.
Mane su Vytautu siejo tai, kad gyvenome kaimynystėje. Apie 1975 m. aplankiau jį. Jau buvau pradėjęs drožti, ir mane puošni sodyba maloniai sukrėtė. Taip mes susidraugavome. Majoras buvo drožybos mokytojas. Su draugu skaitydavome jo bibliotekoje prieškarinius žurnalus „Kardas“ ir kt.
Daugelis mūsų žino, kad ant Skomantų piliakalnio stovi pirmas Vytauto monumentalus darbas „Žemaitis“. Atrodo, kad jam reikia rajono paminklosaugininkų globos.
Būtų galima dar daug gerų žodžių apie Vytautą parašyti. Yra dar daug įdomių prisiminimų. Nemanau, kad pažangioji jaunoji karta, besidominti mūsų kultūros savastimi, leistų mūsų talentingų kūrėjų darbus uždengti globalistine skraiste. Esant vertybių sumaiščiai, išlikime tautiški. Tuo mes ir įdomūs kitiems.
Vytautui prisiminti jo artimieji surengė Molėtų etnokosmologijos muziejuje mano drožybos parodą.
Išėjusiojo iš mūsų kolegos, bičiulio ryškūs pėdsakai palieka negęstančios žvaigždės trajektoriją darbuose ir mintyse. Vytautas turėjo daug vyriausybinių apdovanojimų, visuomet jį lydėjo žmonių apsuptis ir pagarba, ne veltui buvo vadinamas medinio liaudies epo (J. Marcinkevičius) patriarchu. Tai mūsų visų gerbiamam Vytautui suteikė nemirtingumo ir nepakartojamumo. Jo vardas bus šalia iškiliausių mūsų krašto kultūros darbininkų.
Prisiminkime įžymųjį mūsų kraštietį…
Petras BALSYS
