Atmintis

Su išėjusiaisiais – kaip su gyvaisiais


Sako, Heleinė Tylienė, vos pravėrusi kaimo kapinėlių vartus, pradėdavo kalbėtis su buvusia kaimyne, anksčiau už ją atgulusia Kisinių žemelėn:  „Omama, ar tu mane girdi, ar matai? Aš ateinu pas tave“.Šiandien nebėra nei Heleinės Tylienės, nei Urtės Karolinos Dotaitės, nei kitų senųjų Kisinių kaimo gyventojų, lietuvininkų. Likęs tik vienas Helmutas Lotužis su savo šeima, perėmusia jo senelės ir mamos tikėjimą, požiūrį į gyvenimą ir mirtį, bendravimo būdą su išėjusiaisiais poilsio.


Kisinių kapinaitės, kuriose dabar sugulę ne tik senieji šio kaimo žmonės, evangelikai liuteronai, bet ir katalikai, jo šeimos pastangomis išliko jaukios ir šviesios, nors daugelio mirusiųjų artimieji yra už šimtų ir tūkstančių kilometrų.


Rytoj ir čia degs žvakės, nors lietuvininkai turi savo Mirusiųjų sekmadienį ir savo Kapinių šventę.


Mirtis – tai poilsis


Vienintelis Kisinių kaimo lietuvininkų palikuonis Helmutas Lotužis prisimena tą dieną, kai iš šio gyvenimo išėjo jo močiutė Urtė Karolina Dotaitė. Jai ėjo 86-i. Helmutui ji paliepė išlyginti įkapes, papasakojo, kokias giesmes giedoti, kas pamokslą turėtų pasakyti ir net pasakė, ko nenorėtų, kad prie jos karsto stovėtų. „Buvau vienas namuose. Atsisveikinusi ji numirė ant mano rankų“, – prisimena Helmutas.


Valandėlę pasėdėjęs tyloje, jis užkaitė puodą vandens, uždegė visas namų šviesas ir ėmė ruošti kūną poilsiui. Rengti paskutinei kelionei galėjo tik namiškiai, ne svetimi. Be skubos ir sąmyšio. „Žmogus išeina ilsėtis ir todėl rengiamas baltai: balta suknelė, balta skarelė, balti medžiaginiai bateliai, baltas dygsniuotas užklotas“, – pasakoja Helmutas.


Atsisveikinti neskubėdavo: jei šaltas metų laikas, mirusįjį laikydavo net 6 dienas, jei šilta – trumpiau. Tačiau atsisveikinimas vykdavo tik paskutinį vakarą prieš laidotuves. Šarvojimo vieta būdavo kukliai papuošiama, vainikus padėdavo tik patys artimiausieji, kiti – gėles.


Prie mirusiojo trumpų pamaldėlių metu būdavo giedamos giesmės. Jos nėra liūdnos, o šviesios ir vilties kupinos. Žvakės dega tik tol, kol prie mirusiojo yra žmonės.


Mirusįjį į kapines lydėdavo nebūtinai kunigas. Helmuto omama (taip lietuvininkai vadino močiutes) yra ne vieną savo kaimo žmogų palaidojusi, pasakiusi kalbelę. „Iš žemės tu imtas esi ir į žemę pavirsti turi“, – tai paskutiniai žodžiai, pasakomi užberiant tris saujeles žemės.


Mirusysis guldomas veidu į saulę, o kryžius statomas kojų gale. Tai, pasak Helmuto, todėl, kad prisikėlęs iš numirusiųjų pirmiausia pamatytų saulę ir įsikibęs į kryžių galėtų pakilti iš kapo duobės. Iš kapinių sugrįždavo namo, tačiau prie kur kas kuklesnio nei pas katalikus stalo ir dar pakalbėdavo apie mirusįjį, prisimindavo jo žodžius ir darbus.


Ką nusipelnei, tą turi


Mirtį priimdami kaip poilsį, evangelikai taip negedi žmogaus, kaip katalikai. Helmuto omama per laidotuves rišdavo baltą skarelę. Daugelis nei devintinių, nei trisdešimtinių ar metinių nemini. Mat evangelikų tikėjimas sako, jog, ką mirusysis užsitarnavo gyvendamas žemiškąjį gyvenimą, tą ir turi. Jam niekas nebegali padėti: nei artimųjų maldos, nei šv. Mišios.


Tačiau, Helmuto ir jo žmonos Aldonos teigimu, išsiskyrimas yra išsiskyrimas, jis visada skaudus, sunkus, palydimas ašaromis. Tai bendražmogiška. Kas savo ilgesį malšina uždegdamas bažnyčioje žvakelę, kas tyloje prisimindamas išėjusįjį.


„Mūsų apeigos – kuklios, o išpažintis vyksta tyloje, – sako Helmutas. – Po jos visi kartu sukalbame maldą, ir kunigas skelbia, jog Dievas mums atleido“.


Prisimena visus


Po keturių Advento sekmadienių penktąjį prieš Kalėdas evangelikai skiria mirusiesiems. Tada bažnyčioje paminimi visi, tais metais atgulusieji poilsio. O pačiu gražiausiuoju metų laiku – iki karo Jono dieną, o po karo – ketvirtąjį birželio sekmadienį minima Kapinių šventė. Tokia išliko tik buvusioje Mažojoje Lietuvoje. Į ją atvyksta vienas ar keli kunigai. Kapinėse vyksta 1,5 val. pamaldos. Po jų tie, kurie pageidauja, gali pasidalinti prisiminimais apie išėjusiuosius.


Tokia šventė Kisiniuose kasmet sulaukia svečių iš tolimesnių kraštų. Šią vasarą buvo atvažiavę iš Švedijos, dažnai būna iš Vokietijos.


Tradiciškai iš kapinių visi pasukdavo į labiausiai gerbiamus namus. „Dabar renkasi pas mus, nes mes vieni likę Kisiniuose“, – sako Helmutas. To susiėjimo tikslas – pabūti kartu, laisviau pabendrauti. Taip Helmutas pratęsė mamos Margaritos Dovos Lotužienės tradiciją burti savo tikėjimo žmones, išlaikyti senolių tradicijas. Mat ilgiems dešimtmečiams netekę bažnyčios Doviluose, evangelikai liuteronai buvo priversti savo surinkimus (taip vadinasi jų susiėjimai – aut. past.) daryti namuose. Tokiais buvo tapę Helmuto tėvų namai, į kuriuos per surinkimus atvykdavo 20-30 žmonių, o yra buvę ir 50. Tokie surinkimai įtarimą kėlė sovietinei valdžiai ir jai tarnavusiems saugumiečiams.


Iškovojo teisę laidoti


Vaikštome su Lotužiais po jaukias, šviesias Kisinių kapinaites, priglaudusias Lietuvos raštijos pradininką J. F. Kelkį, žyminčias 1831 m. sukilimo dalyvio generolo V. Gelgaudo atminimą ir daug paprastų šio krašto žmonių, lietuvininkų, bei ne vieną jų artimąjį kataliką. 1964 metais jas valdžia uždarė, tačiau Helmuto omama Urtė Karolina Dotaitė rašė raštus, kad šiose kapinaitėse vietos žmonės ir toliau galėtų atgulti. Tie raštai pasiekė Kultūros ministeriją, todėl 1967 metais rajono valdžia priėmė sprendimą leisti vėl laidoti, tačiau nusimetė nuo savęs prievolę jas kaip nors prižiūrėti.


Tuo rūpintis ėmė pati U. Dotaitė, vėliau – jos dukra M. Lotužienė, o joms atgulus Kisinių žemelėn, Helmuto šeima.


„Čia mūsų parduotos vasaros“, – neslepia Helmutas, jo žmona Aldona bei jiems talkinantis sūnus Vilius. Nors dabar kapinėmis rūpinasi ir seniūnija, tačiau jiems prižiūrėti tenka ne vieną ir ne dešimtį, o daugumą kapelių.


Deja, tokių pasišventėlių nėra daug, todėl nenuostabu, kad nebeliko Margių, Grobštų ir kitų kaimų kapinaičių. Tik kryžius ir krikštus, kuriuos dar suspėjo, parvežė į Kisinius ir toje vietoje, kur nė kapo žymės nebebuvo likę, juos pastatė. Tebus visiems šio krašto mirusiesiems.


O juk anuomet šiame krašte kiekvienas kaimas turėjo savo kapinaites, turtingesni – net savo žemėje, pačioje gražiausioje vietoje. Norėjo, kad artimieji būtų šalia, kad bet kada pas juos galėtų nueiti, su jais pabūti ir net pakalbėti. Mat tikėta, jog bus susitikimo diena, jog išsiskyrimas – tik laikinas. Todėl užrašai ant kryžių, regis, be jokio liūdesio ženklo: „Jau gražiai miegok, Jo paties migdytas. Džiaugsmui vietą duok, jau giesmėm gaivintas angelų pulke, Jėzaus ten dvare.“


Irena KASPERAVIČIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių