Atgarsiai

Ne itin motyvuotas sprendimas nemotyvuotam jaunimui


Kartais darosi pikta, kai nieko neveikiantys žmonės radijuje, televizijoje ir žiniasklaidoje visais klausimais reiškia savo kritišką nuomonę. „Pamėginkit patys“, – tokiu atveju norėčiau pasakyti. Tačiau yra atvejų, kai susilaikyti sunku. Na, sakysim, kad ir paskutinis rajono Savivaldybės tarybos sprendimas steigti etatą nemotyvuotam jaunimui prižiūrėti. Pritariu „Bangos“ skaitytojos Donatos Leketienės nuomonei. Argi nuo to, kad ateis naujas žmogus, kas nors pasikeis?


Pirmiausia man visiškai neaišku, kaip atskirti motyvuotą ir nemotyvuotą jaunimą. Ar tie, kurie vakarais parke ar aikštėse patriukšmauja, geria alų, jau nemotyvuoti? Jaunimo reikalų koordinatorė, atrodo, viską supranta. O manęs jos supratimas neįtikina. Daugybė pavyzdžių, kai matematikos olimpiadai besirengiantis jaunuolis vakarais nulekia į parką galvos pravėdinti ir alaus paskanauti. O ir po repeticijų Kultūros centre ne visi skuba namučių… Jie randa kalbą su tais, kuriuos vadiname nemotyvuotais, bendrauja. Manau, jog atidžiau žvilgterėję rastume ne vieną, kuris būtent tą, nemotyvuotą, atsivedė į šokių ar orkestro repeticijas. Tad kur takoskyra tarp motyvuotų ir nemotyvuotų ir ar verta ją gilinti? Be abejo, turime policijai gerai žinomų, iš bausmės atlikimo vietų grįžusių, vėl nusikalstančių jaunuolių. Tik kuo čia dėtas tas etatas su stalo tenisu ir iki 20 val.? Prisimenu visiems mums prakeiktus sovietmečio laikus. Naujų etatų tokiems reikalams niekas nesteigė ir pareigūnams daugiau už papildomą darbą nemokėjo. Prisipažįstu, ne kartą ir ne du vėlai vakarais kartu su kitais, atsakingais už tvarką mieste tarnautojais esu tipenusi miesto gatvėmis, užsukusi į taip vadinamas lindynes, tikrinusi, ar nedorai elgtis linkę jaunuoliai po 23 val. yra namuose. Prisimenu daugybę renginių, kuriuose visokiais būdais buvo mėginama aiškinti girtuokliavimo žalą, skatinti užsiimti įdomia, prasminga veikla. Prisipažįstu, į tokius renginius ateidavo tik tie, kuriems tokios paskatos nebuvo reikalingos. Tiesa, atskiro etato tada nebuvo, kartu dirbo pedagogai, kultūros darbuotojai, tuometės milicijos atstovai. Būdavo kuriozų. Kartą vienas aukštokas rajono milicijos pareigūnas sukvietė visą būrį mano paminėtų visuomenininkų ir kritikavo už tai, kad visuomenininkai neaktyvūs. „Jūs, Agota, –kreipėsi jis į mane, – turėtumėte nueiti į miesto parką, surinkti ten geriančius, parsivesti į atraminį punktą, surašyti jiems administracinės teisės pažeidimo protokolus.“ Dievas davė proto, nėjau, nes supratau to žygio beprasmybę. Gal dabar įsteigtas etatas parsives jaunuolius iš parko ir leis jiems pažaisti? Ak, tiesa, iki 20 val. Tada jaunimėlis dar net nesirenka, juk jie turi laiko išsimiegoti, tad renkasi vėlai, kai visi etatai jau yra baigę darbo dieną.


Poilsio vakarai anuomet vykdavo iki 23 valandos. Vėl menu, kaip kartu su milicija vaikštome apie kultūros namus ir savo buvimu sklaidome iš salės pasipylusį jaunimėlį. Lyg ir pavyksta išskirstyti. Tik ar į namus jie eina? Ne, į laiptines, pavartes, atokesnes gatveles bei laisvus plotus. Tai nustatome kitą dieną, matydami laiptinėse ir aikštėse pridaužytų butelių šukes, išdaužytus langus, sulaužytus kelio ženklus.


Ką gi, tada nebuvo specialių etatų. Tiesa, milicijoje dirbo tokia savo darbui pasišventusi Birutė Petrauskienė, kiek vėliau šalia jos atsistojo Violeta Šuminienė. Moterys ne tik persekiojo ir baudė, bet dažniausiai tempė jaunus žmones už ausų ir už čiuprynos, tiesa, kartais papurtydamos, kad atsitokėtų. Kiek jų ištempė, niekas neskaičiavo. Tai buvo jų darbas.


Kas nors mane apkaltins, kad šlovinu sovietmetį. Netiesa, tik noriu pasakyti, kad be galo sudėtinga svetimam, tegul ir pedagogui, tegul ir psichologui priartėti prie jauno žmogaus, kad šis atsivertų ir leistųsi paimamas už rankos. Tuo labiau, kad pradedame nuo etato, kuris dirbs su nemotyvuotu jaunimu, tuo tarsi atskirdamas jį nuo kitų, su kuriais, manykime, dirbs jaunimo reikalų koordinatorė. Gaila man to nemotyvuotųjų auklėtojo. Juk dabar nepareikalausi į talką nei pedagogų, nei kitų tarnautojų. Visi jie turi savo pareigas, už tai gauna algas. Ir dar – turi teisę nedirbti darbo, už kurį atlygio nemoka.


Tegul būsiu prakeikta, tačiau negaliu nutylėti, kad jaunimo reikalams koordinuoti, mano protu, reikalingas jaunas žmogus, o ne anų laikų patirtimi besivadovaujantis veteranas. Gal tada ir tokių pasiūlymų pradėti nuo etato ir iki 20 val. dirbančio centro nekiltų. Juk ne aveles ganyti rengiamasi.


Agota PODYMIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių