Asmeninė patirtis
Gargždiškė ilgisi gimtinės
Buvusi Šiūparių pagrindinės mokyklos pradinių klasių ir anglų kalbos mokytoja Alina Vaištarienė, dabar dirbanti Anglijoje dėstytojo padėjėja, viešėjo Gargžduose. Su ja kalbėjomės apie Anglijos švietimo sistemą. Bet pirmiausia pasidomėjome, kaip atrodo Gargždai po dvejų metų.
– Mane nustebino, kad dieną tuščios miesto gatvės. Su vyru stebėjomės, kur visi išsislapstę. Liūdna, kad nemažai mano pažįstamų ir artimųjų išėjo į Amžinybę. Tačiau malonu, kad aš vėl savo vaikystės mieste. Gal ne visi sėslūs žmonės patiria tokį Tėvynės ilgesį, kaip mes, būdami tolokai nuo savo gimtųjų namų.
– Papasakokite, kaip įsikūrėte ir kaip Anglija atrodo iš arti?
– Gyvenu ir dirbu Southporte mieste, netoli Liverpulio, maždaug 400 kilometrų nuo Londono. Tiesa, kurį laiką gyvenau Airijoje. Pasakysiu atvirai: man ir vyrui buvo sunku dėl kalbos barjero. Nors buvau pramokusi angliškai, bet turiu pasakyti, kad Lietuvoje mes pramokstame tik akademinės anglų kalbos. Anglijoje, kaip ir Lietuvoje, yra tarmės, todėl dėl žodžių reikšmės taip pat kyla problemų. Bet ten man patinka: jeigu metodinio seminaro metu pranešėjui išsprūsta žodis, kurio auditorija nesupranta, tai visi nesivaržydami šaukia „Stop“! Niekas neįsižeidžia, ramiai visi aiškinasi.
– Kaipgi teko šias kliūtis įveikti Jums?
– Abu su vyru mokėmės užsieniečiams skirtame anglų kalbos koledže. Aš baigiau, o vyras dar lanko. Jis dirba vairuotoju, todėl reikia bendrauti angliškai.
– Kaip sekėsi surasti pedagoginį darbą?
– Prisipažinsiu, kad į koledžą dirbti su neįgaliaisiais nepriima iš gatvės. Pavyzdžiui, man reikėjo sulaukti teigiamų rekomendacijų iš Šiūparių pagrindinės mokyklos. Dėkinga tuomečiam direktoriui Juliui Ginduliui, kad laiku atsiuntė dokumentą. Man regis, buvo užklausimas ir mūsų šalies, ir Anglijos vidaus reikalų ministerijose, ar nesu patekusi į juoduosius sąrašus, bet jau pokalbio su kolegijos direktoriumi metu supratau, kad būsiu priimta į darbą. Mūsų kolegijoje studijuoja per 220 studentų, turinčių įvairią negalią. Darbuotojų – beveik pusantro šimto. Beje, kolegijoje dirba 8 lietuviai, tarp kurių ir buvusi Agluonėnų pagrindinės mokyklos direktorė Sigita Valutienė, kolegos iš Jurbarko, Šiaulių, Akmenės.
– Kaip vertinami mūsų šalies aukštosiose mokyklose įgyti diplomai?
– Mūsų šalyje įgyti diplomai yra pripažįstami.
– O kvalifikacinės kategorijos?
– Panašios yra ir Anglijoje, kur rašomi pranešimai, darbą su studentais nuolat stebi atvykę vadovai, o po to įvertina, nes nuo kategorijos priklauso atlyginimas. Kolegijoje, kurioje aš dirbau, turint kategoriją, galima per savaitę uždirbti iki 3500 svarų. Taigi paskaičiuokite, jei vienas svaras prilyginamas 5,6 lito. Tačiau pinigų veltui niekas nedalija. Pirmiausia kaip ir Lietuvoje mokytojus kankina didelis „popierizmas“: užrašomas kiekvienas studento žingsnis ir jo pažanga. Viso pedagogo kolektyvo požiūris – tarnaujame tokio lygio vaikams. Reikia milžiniškos kantrybės.
– Kokia kolegijoje neįgaliųjų mokymosi trukmė?
– Trejus metus mokosi šių dalykų: anglų kalbos, matematikos ir technologijos. Studentams sudaromos sąlygos, kad gyvenime užsiimtų darbine veikla. Kai kurie neįgalieji žino, kad nedirbs protinio darbo, bet įgis darbininkišką specialybę. Valstybė šeimoms skiria dideles lėšas, iš kurių jie užsimoka už mokslą, atostogų metu keliauja po Ameriką. Studentai stebisi, kad aš dar nesu buvusi ten. Tiesa, kuo didesnis neįgalumo laipsnis, tuo didesnį mokestį už mokslą reikia tėvams mokėti kolegijai. Mūsų kolegijoje mokomi aštuoni daunai, neįgalumo laipsnis yra skirtingas, o darbas labai sudėtingas.
– Ką Jūs dirbate kolegijoje?
– Aš dirbu dėstytojo padėjėja. Į darbą ateinu 9.30 val., kurį baigiu 15.15 val., bet kartais baigiame 22.15 val. Vieni studentai apsistoja Gyvenimo namuose, panašiuose į mūsų bendrabučius, kiti išvažiuoja į namus.
– Kaip kolektyve bendraujate?
– Valstybine anglų kalba. Jei tarp mūsų trijų lietuvių yra vienas užsienietis, tai griežtai reikalaujama kalbėti angliškai. Tiesa, kolegijoje vyksta įvairių šalių internacionaliniai vakarai, gaminami valgiai, dainuojamos tos šalies dainos, rengiami stendai su nuotraukomis ir šalių vėliavomis. Taip studentai supažindinami su pasaulio šalimis. Jie prašo, kad išmokytume vieną kitą savo gimtosios šalies žodį. Mano studentės moka pasisveikinti ir padėkoti lietuviškai.
– Kaip Jūsų kolegijoje vertinami lietuviai?
– Labai maloniai. Kolegos stebisi, kad, be gimtosios kalbos, išmokome angliškai, kad mokame ir rusiškai. Taigi esame išsilavinę žmonės.
– Pasiilgstate lietuviškų valgių?
– Vykstame į Londoną, ten yra lietuviško maisto parduotuvė. Visokių valgių yra, bet svarbiausia lietuviškos juodos duonos.
– Ar priprasite Anglijoje?
– Ne. Ten svetima kultūra ir papročiai. Po metų grįšiu į Lietuvą ir tikiu, kad galėsiu dėstyti anglų kalbą kurioje nors rajono mokykloje. Su dideliu jauduliu grįžtu į Londoną. Pasiilgsiu visų, bet labiausiai gargždiškių, savo artimųjų.
Kalbėjosi Albinas KLIZAS
