Asmeninė patirtis

Sprendimas tapti kunigu brendo ilgai


Gargždų parapijos vikarui Egidijui Kumžai mūsų parapija yra pirmoji kunigavimo vieta. Čia jis praleido tik pusę metų, o rugsėjo pabaigoje jau išvyks į Romą. Vieną rytą už lango siaučiant stipriam vėjui su jaunuoju kunigu kalbėjomės apie jo pašaukimą, mokslus kunigų seminarijoje Telšiuose bei studijas Italijoje.


Supo religinga šeima


Pradėjusi pokalbį su Egidijumi pirmiausia bandžiau sužinoti, kas jį paskatino rinktis kunigo kelią. Jis, regis, tokio klausimo tikėjosi, todėl šypsodamasis šmaikštavo: „Ši tema domina daugelį, todėl net anekdotą esu sugalvojęs. Ėjau kartą pro kunigų seminariją, ten vyko remontas, užkrito plyta man ant galvos ir sugalvojau ten stoti“. Tačiau netrukus jaunasis kunigas surimtėjo ir atvirai pasakojo apie savo pasirinkimą. „Žmogui, kuris nejaučia pašaukimo, tikriausiai labai sunku suprasti, kodėl kai kurie renkasi kunigo kelią. Pašaukimas būti kunigu tikriausiai reiškia, kad potraukį santuokai nugali didesnis troškimas tarnauti Dievui“, – sakė pašnekovas. Egidijus teigė manantis, kad ne pats žmogus pasiryžta tą kelią eiti, o Dievas jį išsirenka. Tačiau tik nuo žmogaus priklauso, ar atsakyti į Dievo kvietimą, ar ne.


Egidijus tikino tiksliai nežinantis, kas lėmė jo apsisprendimą tapti kunigu. Jis prisiminė, kad nuo mažens jį supo religinga šeima. „Močiutė visada daug meldėsi, ir mus mažus klupdydavo prie savo lovos, kur turėdavo pasidėjusi švęsto vandens ir liepdavo melstis“. Egidijus dar labiau prie bažnyčios priartėjo pradėjęs ruoštis priimti Pirmąją šv. Komuniją. Vėliau jis patarnaudavo šv. Mišioms, atsirado draugų klierikų.


Padovanojo sutanos sagas


Egidijus turėjo vyresnį draugą, kuris, baigęs mokyklą, įstojo į seminariją. Egidijus tada buvo tik devintokas, bet įkvėptas draugo pasakojimų užsidegė stoti į Mažąją seminariją. „Tačiau tada mama atkalbėjo. Ji įtikino baigti dvylika klasių ir tada nuspręsti, ko iš tiesų noriu gyvenime“, – prisiminė jaunasis dvasininkas. Kol atėjo dvylikta klasė, seminariją Egidijus buvo lyg ir užmiršęs, vaikinas ruošėsi tapti gydytoju. Tačiau atsirado minėtas draugas, kuris jau studijavo seminarijoje ir Egidijui padovanojo sutanos sagas. „Tada dar šmaikštavau, koks būsiu gydytojas: baltas chalatas, juodos sagos. O jis ėmė ir po kiek laiko padovanojo dar ir medžiagą. Tada jau neliko kito pasirinkimo“, – juokavo pašnekovas. Paklaustas, kaip sužinoję apie jo pasirinkimą reagavo tėvai, Egidijus šypsodamasis prisiminė: „Kai pasakiau mamai, kad įstojau į seminariją, ji dvi savaites verkė. Raminau ją, sakiau, kad dar yra brolis, tad anūkų vis tiek sulauks“. Tiesa, jis sakė, kad tokia buvo tik pirmoji tėvų reakcija, vėliau jie su šia mintimi apsiprato: „Dabar jie, manau, džiaugiasi. Šeimoje vyrauja darna, ir tėvai, ir brolis meldžiasi, eina į bažnyčią“.


Kiekvienos šv. Mišios lyg pirmosios


Egidijaus artimieji dalyvavo ir pirmosiose jo šv. Mišiose – primicijose. „Jas laikiau savo gimtojoje parapijoje Varniuose. Tada taip jaudinausi ir drebėjo rankos, kad net nemačiau, kokie žmonės buvo susirinkę bažnyčioje“, – atvirai sakė jaunasis kunigas. Egidijus prisiminė vaikystėje kažkur matęs primicijų paveiksliuką, kuriame buvo užrašas: „Dieve, duok, kad kiekvienos mano Mišios būtų tokios kaip pirmosios“. Jis tikino šį užrašą ir dabar prisimenantis ir visada stengiasi taip laikyti šv. Mišias.


Egidijui atrodo, jog nuo pat vaikystės Dievas ruošė jį kunigo keliui: „Kai susimąstau apie tai, atrodo, lyg kažkokia ranka mane visą gyvenimą vedė to link“. Vis dėlto pašnekovas pripažino, kad iš tiesų jo sprendimas tapti kunigu brendo palengva: „Net mokydamasis seminarijoje vis dar svarsčiau, galvojau. Ten ir yra metas, kai turi tvirtai nuspręsti, ar tave Dievas iš tiesų šaukia, ar galėsi eiti tuo keliu“. Jis tikino, jog žmonės dažnai neteisingai galvoja apie tuos, kurie meta seminariją: „Tada visada pasigirsta negerų kalbų, kad iš tiesų žmogus išėjo ne savo noru, o jį išmetė ar kažkas sugundė. Žmonės turėtų suprasti, kad seminarijoje ir yra tas svarstymo metas ir suprasti tuos, kurie nusprendžia pasirinkti kitą kelią“. O tokių, pasak Egidijaus, būna nemažai.


Mokėsi Italijoje


Po pirmų metų Telšių seminarijoje Egidijui pasitaikė puiki proga išvykti mokytis į Italiją. Ten jis praleido ketverius metus. „Buvau paskutinis klierikas iš Telšių vyskupijos, išvykęs mokytis į užsienį, dabar išvažiuoja tik kunigai“, – tikino pašnekovas. Paklaustas, kuo skiriasi studijos Italijoje ir Lietuvoje, Egidijus sakė: „Iš esmės didelio skirtumo nepajutau. Paruošimo lygis panašus, ir Telšių seminarijoje, ir Italijoje studijų kokybė gera“. Vis dėlto jaunasis kunigas pripažino, kad mokydamasis Italijoje jautė aplink tvyrančią ypatingą atmosferą: „Pamenu tą akimirką, kai pirmą kartą pamačiau Popiežių, apėmė alpulys. Neįmanoma nupasakoti to, ką jaučiau, kai jis stovėjo šalia. Iki šiol prisimenu iš jo sklindantį šventumą, jo rūbų baltumą, giedrą šypseną“.


Egidijus sakė, jog jį ypač sužavėjo Roma: „Ten visur tvyro ypatinga aura, atrodo, jog kiekvienas akmenėlis turi savo istoriją“. Per ketverius metus pašnekovas puikiai išmoko italų kalbą ir tuo iki šiol labai džiaugiasi: „Yra daug teologinės ir religinės literatūros italų kalba, todėl ją išmokęs turėjau galimybę tą literatūrą skaityti“. Egidijus teigė, jog stengiasi neužmiršti italų kalbos: meldžiasi iš itališko brevijoriaus, palaiko ryšius su Italijoje surastais draugais.


Nori padėti priartėti prie Dievo


Po ketverių metų, praleistų Italijoje, Egidijus mokslus tęsė Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje. Jis buvo pašventintas diakonu ir pusei metų paskirtas į Palangą. O pašventinus į kunigus Egidijų atkėlė į Gargždų parapiją. „Čia pirmoji mano kunigavimo vieta, tik gaila, kad neilgai čia teko pabūti. Mat rugsėjo 20 d. jau vėl metams išvyksiu į Romą, kur Laterano universitete tęsiu dogminės teologijos studijas. Grįžęs iš ten galiu būti paskirtas jau į kitą parapiją“, – pasakojo jaunasis kunigas ir netrukus pridūrė, kad Gargždų parapija jam paliko teigiamą įspūdį. „Ši parapija man atrodo gyvybinga. Tik, aišku, norisi, kad jauni žmonės, turiu galvoje ne tik jaunuolius, bet ir 30, 40 metų būtų aktyvesni, dažniau apsilankytų bažnyčioje. Nes pabuvęs šv. Mišiose kiekvienas žmogus kažką gera iš jų išsineša, jų metu Dievas kalba žmogui į širdį“, – buvo įsitikinęs pašnekovas. Egidijaus nuomone, parapijiečiai turėtų didžiuotis savo klebonu kanauninku Jonu Paulausku. „Jis randa kalbą su visais: ir su vargšais, ir su turtingais, ir su laimingais, ir su nelaimingais. Iš tokio žmogaus jaunam kunigui yra ko mokytis. Seminarijoje mus mokė daugiau teorinių dalykų, tad džiaugiuosi, kad turiu iš ko pasisemti praktinės patirties“, – sakė pašnekovas.


Egidijus tikino, kad jo, kaip kunigo, siekis – stengtis žmones labiau priartinti prie Dievo: „Noriu padėti žmonėms priartėti prie Dievo, skatinti juos užsiliepsnoti tikėjimu. Manau, kad ir vienas žmogus juo liepsnodamas jau keičia pasaulį“. Vis dėlto jaunasis kunigas pripažino, kad tai pasiekti sunku, nes šiuo metu žmonės labai užsidarę, atitolę vienas nuo kito: „Juos slegia rutina, žmonės sukasi lyg uždarame rate. Norisi, kad jie dažniau sustotų, pamąstytų“.


Milda JUDELYTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių