Apie kuklumą tikriausiai negirdėjo
Šiuos žodžius pasakė mano pažįstama, perskaičiusi Vaido Kvedaro nuomonę „Tik nieko nedirbantis žmogus neklysta“. Iš tikrųjų retai tenka sutikti tokią panegiriką apie save. Cituoju: „Štai ir prasidėjo mano, kaip renginių režisieriaus, lipimas į kūrybos olimpą…“ arba „Man užteko metų, kad nuveikčiau tiek daug ir mano darbai matomi.“ V. Kvedaras su pasididžiavimu vardija savo atliktus darbus ne tik Gargžduose, bet ir Klaipėdoje, net ir tuos, kurių žiūrovams dar neparodė (teatras, 4 vandenų festivalio koncertai), net ir tuos, kurie gimė kitų žmonių iniciatyva („Obuolių fiesta“), ne tik kultūros renginius, bet ir vadybinę veiklą (apšvietimo įrengimai).
Skaitant susidaro įspūdis, kad V. Kvedaras atėjo dirbti į tuščią vietą ir pakėlė Gargždų kultūros centro prestižą. Negi jis nežino, kad prieš tai šis Kultūros centras garsėjo muzikos festivaliais, kurie vykdavo kiekvieną pavasarį ir apimdavo 10–15 koncertų. Prieš festivalius buvo išleidžiamos solidžios programos, kurios pristatydavo atlikėjus – žymiausius Lietuvos menininkus. Tuose festivaliuose koncertavo baleto primadona Eglė Špokaitė, solistai Virgilijus Noreika ir Liudas Mikalauskas, Lietuvos kamerinis orkestras, smuikininkas Vilhelmas Čepinskis, net Nacionalinis Lietuvos simfoninis orkestras ir daugelis kitų. Dėkoju už šiuos koncertus jų organizatorei Šarūnei Petruškevičienei ir Kultūros centro administracijai. Šių metų pavasarį Gargždų kultūros centre buvo tylu. Mėgstantys muziką gargždiškiai važiavo į Kretingą ar Klaipėdą.
Rudenį vykdavo dainuojamosios poezijos festivaliai. Juose dalyvavo taip pat garsūs atlikėjai: Baltijos gitarų kvartetas su Edmundu Seiliumi, dainininkai Domantas Razauskas, Andrius Kulikauskas, svečiai iš Lenkijos, Baltarusijos ir kiti. Palyginus V. Kvedaro darbus su buvusiais renginiais, nesinori pripažinti kelio į olimpą.
Režisierius du kartus paminėjo žodį „klysta“, bet tik bendroje frazėje apie žmones, apie savo klaidas neužsiminė. Kai apie jo darbo trūkumus pasako kiti, V. Kvedaras stoja prieš, net Kultūros skyriaus darbuotojai pasiūlė pačiai organizuoti renginį. O kai Gargždų gimtadienio šventėje dėl organizacinių nesklandumų negalėjo parodyti savo programos viena vaikų grupė, renginio organizatorius ne tik jų neatsiprašė, bet išdidžiai pareiškė: „Menkniekis čia“ ir apkaltino kitus, dirbančius šį darbą iš pasišventimo. Neišgirdo (gal nenorėjo girdėti) V. Kvedaras ir kritinių pastabų dėl fasado uždengimo. Man taip pat atrodo, kad net aptrupėjusi siena yra vertingesnė, nes ji yra tikra, o uždengimas – tik dirbtinė imitacija, be to, trumpalaikė. Reikia atsiminti, kad valstybės biudžetas nėra neišsemiamas šulinys, jis panašus į susisiekiančius indus: išleidus lėšas mažareikšmiams projektams, mažiau lieka labiau reikalingiems, tarp jų ir kultūros darbuotojų atlyginimams padidinti.
Baigdama noriu paminėti ką nors gero: pripažįstu, kad V. Kvedaras turi išradingumo gyslelę. Gal einant laikui pagerės ir jo renginių kokybė bei tolerancija svetimai nuomonei.
Donata LEKETIENĖ
