Apie kilograminius laikraščius ir kitus Anglijos stebuklus

Škotijos pilys – kaip iš pasakos.

 

(Tęsinys. Pradžia praėjusio šeštadienio numeryje)

Regis, kuo dar mus, lietuvius, gali nustebinti kelionė į Angliją. Ūkanotoji sala, kuri tūkstančiams tautiečių jau tapo gimtaisiais namais, daugelio turėtų būti išmaišyta skersai išilgai. Ir į kurią dabar braunasi ordos pabėgėlių iš viso svieto. Tokių pat kaip ir mes, geresnio gyvenimo ištroškusių žmonių. Ir ne veltui visi ten veržiasi – anglai, škotai ir velsiečiai tikrai turi kuo nustebinti atvykėlius.

Pasijutome lyg namie

Londone greitai pasijutome lyg namie, kai tik Ilfordo rajone apsigyvenome jaukiame viešbutėlyje, aptarnaujamame… lietuvių. „Labas rytas, kaip išmiegojote, kaip nuotaika?“ – kas rytą sveikindavosi virtuvės darbuotojos lietuvės, paruošdavusios labai skanius pusryčius. Čekui priklausančiame viešbutyje dirbančios moterys paprašė užpildyti anketas, kaip vertiname jų darbą. Pasistengėme prirašyti joms gražių padėkų su palinkėjimais sugrįžti į gimtinę. Matėme, kaip susigraudino lietuvaitės, perskaičiusios šiuos žodžius. „Namai, aišku, traukia. Bet ką mes veiksime su ta 325 eurų minimalia alga? Nors ir čia turtų nepavyks susikrauti, tačiau išgyventi su šeimomis nepalyginamai lengviau“, – kalbėjo moterys.

Lietuviai įleidžia šaknis

Kambarinių vadovė Erika papasakojo Londone gyvenanti jau 11 metų. Lietuviškai be akcento kalbanti moteris pasigyrė, kad ir jos dukra lietuvių kalbą puikiai moka. „Mes esame lietuviai ir tuo didžiuojamės. Stengiamės, kad ir vaikai savo gimtosios kalbos neužmirštų. O darbo Londone yra per akis, tik dirbančiųjų tenka paieškoti. Daug yra žmonių, kurie nemoka ir nenori dirbti – čia kalbu ne apie lietuvius“, – pasakojo Erika. Vakare išėjus pasivaikščioti Ilforde nebuvo labai jauku, o gal tiesiog neįprasta matyti besibūriuojančius juodaodžius, gausiomis šeimomis vakarieniauti traukiančius azijiečius. Ir namai, net ištisos gatvės nė iš tolo nepriminė filmuose matytų išpuoselėtų angliškų namukų. Apleisti, seniai neremontuoti namai, šiukšlinos gatvės…

Tačiau Londonas, kaip ir visi didmiesčiai, labai margas: vienur spindi prabanga, o kitur ir skurdas akis bado. „Londonas – mano svajonių miestas, jaučiuosi čia labai gerai“, – sako Gargžduose gimusi ir augusi Teodora, šiemet baigusi studijas Vestminsterio universitete ir jau dirbanti vadybininke prestižiniame viešbutyje Londono centre. Mergina šiame milijono galimybių mieste jaučiasi kaip žuvis vandenyje, šuoliais daro karjerą savo pasirinktoje srityje ir net negalvoja apie grįžimą į tėviškę. Pasak Teodoros, gyvenimas Londone nėra pigus: brangi būsto nuoma, transportas. Tačiau gaunamos pajamos leidžia gyventi pernelyg savęs nevaržant. Beje, merginos pastebėjimu, maistas ir drabužiai Londone yra pigesni negu Lietuvoje. Teodora turi visą būrį draugių iš Lietuvos, kurios taip pat čia surado ką veikti: mokytis ar dirbti.

Lenkiasi ne tik karaliams

Vindzoras, Solsberis, Stonheidžas, Oksfordas, Stratfordas, Česteris, Carnarvonas, Jorkas, Daramas… Nuostabūs miestai ir miesteliai, šventyklos, pilys, architektūra… Karališka didybė, garbingos istorijos ryškūs pėdsakai ir žmogaus rankų sukurti šedevrai. Didžiojoje Britanijoje kaip niekur kitur labai ryškiai matosi, kaip nuoširdžiai žmonės gerbia ir myli savo valdžią. Ypač karališkąją. Šalies santvarka – konstitucinė monarchija, dabartinė karalienė – Elizabeth II. Karališkosios šeimos nariai – lyg dievai. Tačiau britai labai moka pagerbti ir kitus šaliai nusipelniusius žmones. Tas jų bruožas yra labai ryškus ir darantis didelį įspūdį. Antai Vestminsterio abatijoje, nuostabioje gotikinėje bažnyčioje Londono centre, karalių tuoktuvių, karūnavimo ir laidojimo vietoje, atsirado kampelis ir nežinomo britų kareivio, žuvusio mūšyje, kapui. Jo kuklus kapelis, kaip ir daugelis kitų, yra bažnyčios grindyse, tačiau ant šio vienintelio kapo draudžiama užminti. Abatijoje palaidota apie 3000 žmonių: Anglijos ir Didžiosios Britanijos valdovų, garbingų giminių atstovų, įžymių asmenybių, karvedžių, atskiras plotas skirtas ir mokslo, kultūros šviesuoliams, rašytojams, poetams.

Iš rūkuose paskendusios pakelės staiga išdygo sijonuotas škotas su dūdmaišiu.Ir tarp britų – suvalkiečiai

Pasukus į Škotiją, keistenybės ir stebuklai pasipylė kaip iš gausybės rago. Vos kirtus šalies ribą, iš rūkuose paskendusios pakelės staiga išdygo sijonuotas škotas su dūdmaišiu ir kad užgros sutiktuvių maršą! Taip ir nesupratome, ar jis ten kaip etatinis linksmintojas plyname lauke turistų tyko, ar su mūsų gidėmis „blatą“ turi. Vėliau vyrų škotų su tradiciniu apdaru – languotu kiltu – teko matyti tik sostinėje – Edinburge. Gi visus mus pritrenkė nepaprasto grožio Škotijos gamta – neaprėpiami kalnai, ežerai, jūrų pakrantės, o jų fone – gerai išsilaikiusios ir sutvarkytos pilys, tūkstančiai avių ganyklose, gražūs miestai. Kaip tikroje pasakoje. Škotija niekada nebuvo nukariauta, ir tas laisvės pojūtis šioje šalyje labai stiprus. Škotai net savus pinigus turi – škotiškus svarus, kurie galioja tik Škotijoje. Ką nors perki už angliškus svarus sterlingų, jie grąžą atmeta savais pinigais, o tada dėk tą keistą valiutą kur nori, nes niekur pasaulyje nebeišsikeisi. Dar viena keistenybė – didžiulis jų apetitas pusryčių metu. Niekur neteko matyti tiek daug valgant anksti ryte. Škotų pusryčių meniu: avižinė košė, keptos bulvės, virtos pupelės su pomidorų padažu, grybai, dešrelės, omletas, kiaušinienė, vėdarai (iš ėriuko kraujo), pakepinta kiauliena… Bet nepasakytum, kad ten daug nutukusių žmonių. Škotai stebino ir savotišku šykštumu. Juokavome, kad kiekviena šalis turi savo suvalkiečius. Štai viskio gamybos fabrikėlyje nosį užrietęs škotas gyrėsi neregėtos kokybės savo produkcija, o paragauti turistams davė paties prasčiausio viskio ir tik po kelis lašus… Gi turistai lauktuvėms nupirko dėžę paties geriausio… Iš senų laikų Škotijoje liko paprotys taupyti vandenį, nors jo tikrai ten netrūksta. Nori nusiplauti rankas, atsuki karštą vandenį, o ten verdantis vanduo bėga. Atsuki šaltą – ledinis. Tad turi užkimšti kriauklę, atsukti abu kranus ir prisileidęs truputį reikiamos temperatūros vandens, jau pagaliau gali normaliai praustis. Tad nė lašo vandens pro šalį.

Laikraščių namo neparsiveši

Yra toks populiarus posakis, kad laikraščiu gali užmušti ne tik musę, bet ir kokį prisidirbusį politiką. Didžiojoje Britanijoje tai ne tik skraidantis posakis – realiai galima skaudžiai užtvoti su vos ne 100 puslapių laikraščiu. Tokių milžiniškų periodinės spaudos leidinių dar neteko matyti. Norėjosi parsivežti nors vieną namo, bet lagaminai jau buvo perkrauti, ir dar būtų reikėję pridėti 1,5 ar 2 kilogramus sveriantį laikraštį… Tiesa, matėme savaitgalio leidinius su įvairiais priedais bei žurnalais, o paprastomis dienomis šie dienraščiai turbūt nėra tokie sunkiasvoriai. Ir žmonės juos noriai skaito – metro, autobusuose, parkuose ant suoliuko. Britai neįsivaizduoja savo gyvenimo be laikraščio ir be knygos. Skaitymas turi gilias tradicijas. Teko matyti ir veltui dalijamus spaudos leidinius – dažnas praeivis prieina jų pasiimti. O mes dar dejuojame ir baiminamės, kad laikraščiai pasaulyje nyksta, juos keičia internetas. Nė velnio, sako britai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių