„Apeirono teatro“ režisierė: „Kuriu tai, ką išgyvenu“

Provokuojantis, eksperimentuojantis, laužantis ribas, veržlus, nepatogus, chaotiškas, iracionalus – tokiais epitetais apibūdinamas jauniausias Klaipėdoje „Apeirono teatras“. Jo kūrėjai nesistengia įtikti ir patikti kurios nors konkrečios teatrinės koncepcijos, teorijos, ideologijos šalininkams, nesiekia tapti „teisingu“ teatru. „Banga“ apie kūrybą, teatro pasaulį kalbėjosi su viena iš „Apeirono teatro“ įkūrėjų Greta GUDELYTE.

– Kaip Tavo gyvenime atsirado aktorystė? Nuo ko viskas prasidėjo?

– Visada maniau, kad mano kryptis teatrinėje nišoje yra režisūra. Pradinį „Apeirono teatro“ repertuarą sudarė mano ir Eglės Kazickaitės režisuoti darbai. Ir tai buvo tiek atsakomybės ir atsidavimo reikalaujantis darbas, kad apie kitas galimybes nė nesusimąsčiau. Bet už aktorystės atsiradimą savo gyvenime esu dėkinga vienai buvusiai Apeirono teatro aktorei. Dėl spontaniško jos pasitraukimo iš repertuaro ir lėšų stygiaus reikėjo operatyviai veikti. Įvesti naują žmogų į visus teatro spektaklius. Lėšų nebuvo, žmonių neradome. Per mėnesį buvau infiltruota į visus spektaklius.

– Kokia Tavo patirtis teatro pasaulyje?

– Savo patirtį teatro pasaulyje galėčiau įvardyti kaip dvasiškai gilią, kintančią, kupiną netikėčiausių situacijų, žmonių, išgyvenimų ir neabejotinai svarbią tiems, su kuriais ta patirtimi galiu dalintis. Kalbu apie žiūrovą. Štai jei trumpai peržvelgčiau 2019 metus: „Apeirono teatro“ bendradarbiavimas su teatru „Atviras ratas“ mums atvėrė daug galimybių, pažintis su Sakuraku San ir Fhill Von gimdo naujas inspiracijas, išvykimas į Graikiją, Marinos Abramovič institutą, kur profesionalus susidūrimas su naujomis praktikomis įkvėpė paruošti metodinių užsiėmimų ciklą „Dialogas“, skirtą socialinės atskirties grupėms. Dalyvavimas stipriausiuose Lietuvos festivaliuose „Theatrium“ ir „Sirenos“ jau atvėrė ir dar atvers labai plačius horizontus. Nepamirškime jaukių, alternatyvių mažesniuose miestuose vykstančių festivalių, kurie pasižymi didele perspektyva „Kvadratu: audiovizualinių menų festivalis“, „YOUTHeatre“, „Sapfo“. Mano patirtis teatro pasaulyje neišsemiama.

– Galbūt prisimeni savo pirmąjį vaid­menį? Koks jis buvo? Kokias emocijas kelia?

– Pirmuoju savo vaidmeniu įvardyčiau darbą, kurtą dar studijų laikais, Donato Savickio režisuotame spektaklyje „Moteris smėlynuose“. Tada buvo sunku. Dabar tai atsimenu prasmingai. Tai buvo pirmoji praktika, kurioje Donatas vis kartojo: „Nesistenk gerai atrodyti, būti graži, gražiai judėti ar skambėti...“, manyje tai nusėdo. Manau, kad aktoriui labai svarbu mokėti scenoje nesimėgauti savimi, o aktorei moteriai mokėti nebijoti būti negražiai, negražiai judančiai ar skambančiai.

– Kokie vaidmenys Tave pačią labiausiai žavi?

– Vaidmenys, kuriuose tu matai, kad aktorius tikrai supranta, ką daro ir tai daro visiškai atsidavęs. Mano favoritai – Dainius Gavenonis ir Rasa Samuolytė, iš jaunosios kartos – Martynas Nedzinskas. Jie sukūrė ne vieną pavyzdinį vaidmenį.

– Esi viena iš „Apeirono teatro“ įkūrėjų. Kuo išskirtinis šis teatras?

– Ryškiausias „Apeirono teatro“ išskirtinumas Lietuvos kontekste – efektyvus dviejų moterų, režisierių tandemas: mano ir Eglės Kazickaitės.

– Galbūt pati ir kuri spektaklius?

– Taip. Paskutinis mano praėjusiais metais režisuotas darbas – poetinis veiksmas „Ašmenys“. O galvelėje jau lipdau kitą medžiagą, bet kol kas tegu ji bręsta tyloje.

– Kaip įsivaizduotum savo svajonių spektaklį?

– Mano svajonių spektaklis sietinas su tobulo kūrėjo sindromu. Sukurti kažką beveik tobulo. O prie tobulumo priartėjame tada, kai sujungti skirtingi elementai, lygiavertiškai sąveikaudami, sukuria darnų ir galingą organizmą. Taigi svajonių spektaklis – tai spektaklis, kuriame nėra silpnųjų grandžių.

– Kas apskritai Tavo gyvenime yra aktorystė bei kūryba?

– Cirkuliacijos ratas. Aš kuriu tai, ką išgyvenu, išgyvenu tai, ką sukuriu. Man aktorystės esmė yra suvokimas, ką ir kodėl darai, nes to nesuvokdamas negali prisiimti atsakomybės už kuriamo vaidmens kokybę, už režisieriaus idėjos atstovavimą, už jautrumą komandiniame darbe, už idėjos nešimą.

– Kas yra sunkiausia, žengiant aktorės keliu?

– Sunkiausia yra suvokti, kodėl tai darai.

Gyvenimas.

Kalbėjosi Aistė NOREIKAITĖ

Asmeninio archyvo nuotr.


Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Išbandymas tik prasideda

Buvome pernelyg nerūpestingi. Atsipalaidavę ir beveik nieko esminio…

Plačiau »

Vilija BUTKUVIENĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas