Ant ešafoto!
Prieš keletą metų kartu su Nacionaline rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija pavasarį lankėmės Marijampolėje. Mus suvalkiečiai nustebino. Ne, ne anekdotuose akcentuojamu šykštumu. Priešingai. Kūrybiškumu ir darbštumu. Nuostabiai sutvarkytu miestu, mažosios architektūros detalėmis, įprasmintomis viešosiomis erdvėmis.
Iš visų Lietuvos kampelių suvažiavę vietos laikraščių leidėjai, redaktoriai gūžčiojome pečiais: kaip čia gali būti taip gražu, o juk mūsų atstovaujamuose rajonų centruose iki tokios aplinkos toli gražu… Marijampolės turizmo centro gidės paaiškinimas dar labiau pakėlė ūpą: esą čia gyvenantys žmonės tikrai ne žodžiais ant marškinėlių, o darbais myli savo miestą. Gidė širdingai pasakojo, kad daug projektų, rekonstrukcijų padaryta už europinius pinigus. „Žinote, kai prasidėdavo šaukimai teikti paraiškas ES fondams, tai šiame pastate (gidė parodė į Marijampolės savivaldybę) šviesos plieksdavo iki 12 val. nakties. Ten dirbantys žmonės stengėsi, kad miestas gautų kuo daugiau europinių lėšų, kad kuo daugiau infrastruktūros būtų sutvarkyta. Dabar jau matome rezultatus“, – pasidžiaugė mūsų pasivaikščiojimo po Marijampolę palydovė. Po pastarųjų žodžių irgi susižvalgėme: retai kas nors pagiria valdininkų darbą, pavadina juos atsidavusiais savo misijai. Kad marijampoliečių įgyvendintų projektų rezultatai pranoksta lūkesčius, netrukus įsitikinome miesto parke, kuriame nespėjome gėrėtis kerinčiais vaizdais: poilsio oazėmis, skirtomis įvairiai veiklai: kameriniams susibūrimams, o ir didesniems renginiams, išmoningai išvingiuotais takeliais, vejomis, ant kurių prigulęs gali dangaus debesis ganyti. Šiuos parko rekonstrukcijos darbus Marijampolės savivaldybė suspėjo padaryti su europiniais pinigais tada, kai dar mūsų valiuta buvo litas. Suspėjo, nes varnų negaudė. Tuo tarpu mes, Klaipėdos rajonas, prieš kelerius metus patys sau užsidėję didingumo aureolę ir pasirinkę šūkį „Atveriame horizontus“ likome parko tvarkymo projektų saulėlydyje. Gargždų parką daugiau nei dešimt metų lopėme tik Gargždų miesto bendruomenės pastangomis ir iniciatyvomis. Apleistas, neformuojamas parkas lankytojus pradėjo traukti tik tada, kai bendruomenės žmonių kūrybiškumo ir tiesiog pasiaukojamo darbo dėka jame atsirado vaikų žaidimų aikštelė. Dabar jau pribrendo laikas ir ją atnaujinti. Viskas dėvisi, jei naudojama, o naudojama tikrai veikliai. Gargždų parkas įgavo antrąjį kvėpavimą, kai vėlgi Gargždų bendruomenės dėka pradėta puoselėti narcizų pievelė. Parkas patraukė sveikos gyvensenos šalininkus, kai atsirado treniruokliai. Bet tai tik viena dalelė parko, kurioje jaučiama gyvastis.
Šiomis dienomis Gargžduose viešumoje lyg ant priekalo kalama pagaliau planuojamo tvarkyti parko tema. Apie ją dabar kalbama kaip apie krepšinį – visi žinovai. Medžių tema jautri ir ašarotomis akimis gali bet ką sugraudinti: juk ir sveiki parko medžiai bus kertami. Priežastys, dėl ko bus kertami, jau nebėra svarbios, kai nesankcionuotu piketu siekiama manipuliuoti šia jautria tema. Kas jau kas, o vienas iš iniciatorių – Tarybos narys – turi žinoti, kad ir demokratinėje valstybėje yra taisyklės, kurios privalomos visiems. Neprisiimama ir 2016 m. parengto projekto parašų autorystė. Nesankcionuotame mitinge specialistų išaiškinimai – pezalai, Gargždų bendruomenės darbai – niekai. Ir iš viso, kas ta bendruomenė tokie? Šnekomis ugningi įkursim kitą miesto bendruomenę – štai būsim jėga! Bet kuris kitas, kuris garsiai pagal politikierių komandą sekmą dieną kartu nešaukia „Mes už medžių išsaugojimą“, yra pasmerktas paniekinimo ešafotui.
Jei atsitokėtumėme nuo pakurstytų emocijų, gal susimąstytume: ar yra kas nors prieš racionalų tvarkymą, prieš medžių išsaugojimą pagal specialistų išvadas?..
Šaukta buvo ir Marijampolėje. „Miesto centre esantys parkai jau virto medienos ruošos aikštelėmis. Labiausiai miesto gyventojus šiurpina pokyčiai Vytauto parke, kuriam tvarkyti iš ES pagal Regioninių centrų kompleksinės plėtros programą merija skyrė 16 mln. litų. Čia, kur jau iš tolo galima pamatyti boluojančias rietuves rąstų ir krūvas šakų, darbininkams liepta iškirsti pusę medžių. Poezijos parke, kuris taip pat gaudžia nuo motorinių pjūklų, neliks trečdalio jame augusių medžių. 200 marijampoliečių jau pasirašė po vietos valdžiai įteikta peticija, kuria valdininkai raginami apsigalvoti – beatodairiškai nekirsti medžių ir nekeisti jų atvežtiniais“, – 2011 m. buvo rašoma viename iš dienraščių. Marijampolės savivaldybės specialistų, ekologų paaiškinimai peticijos autorių tuomet buvo sumalti į miltus. Po poros metų didžiausiame portale (ir ne tik jame) aprašytas Marijampolės parko sutvarkymo projektas ir liejamas toks pozityvus įvertinimas: „Senasis parkas nebuvo patraukli viešoji erdvė, o jo būklė netenkino miesto ir miestiečių poreikių. Parkas buvo tamsus, nesaugus ir nepatogus tiek žmonių poilsiui, tiek kultūrinių renginių organizavimui. Poezijos parkas buvo sutvarkytas už Europos Sąjungos fondų lėšas, 15 proc. reikiamos sumos pridėjo miesto savivaldybė ir valstybė. Rekonstrukcijos darbai buvo baigti 2012 metų vasarą. Šiuo metu parkas yra viena mėgstamiausių marijampoliečių laisvalaikio ir poilsio vietų, čia vyksta įvairūs miesto bendruomenės renginiai ir susibūrimai.“
Linkiu, kad mūsų parką ištiktų Marijampolės parko likimas.
