Amatų skrynioje

Kūrėjo rankose atgimsta protėvių amuletai


Kretingalėje gyvenantis Valentinas DILGINAS puoselėja mūsų protėvių tradicijas. Ieško darnos su gamta, lenkiasi žemei motinai ir nuo ryto lig vakaro atsiduoda kūrybai. Vyras daro gintarinius, varinius, žalvarinius papuošalus, amuletus, kurie, anot jo, šimtąkart pranoksta svarovskio kristalais išpuoštus šiuolaikinių žmonių blizgučius. Mat senieji papuošalai ne tik puošė, bet kiekvienas turėjo ir savo reikšmę, simboliką. „Amuletas buvo ir yra visatos supratimo išraiška“, – įsitikinęs kūrėjas.


Nuo molio iki gintaro


– Valentinai, papasakokite apie savo, kaip kūrėjo, kelią?


– Visą gyvenimą esu menininkas, nors nei tėtis, nei mama nėra kūrybos žmonės. Nežinau, į ką atsigimiau. Vaikystėje susidraugavau su moliu, tapusiu tikru broliu. Lipdydavau varpelius, medalius, žiedžiau puodus ir t. t. Įstojau į Telšių dailės technikumą, ten studijavau medžio specialybę, darėme įvairiausius projektus, taip pat kėdes, stalus. Vėliau draugas pasiūlė išbandyti gintarą, taip pradėjau daryti gintarines skulptūrėles, pavyzdžiui, Jūratės, Kastyčio, Perkūno ir t. t. Gintarą turi pajusti, su juo bendravimas visiškai kitoks. Išties tikiu, kad gintaras gydo, saugo. Teko studijuoti Sveikatos fakultete, tad neatsitiktinai domiuosi gydomosiomis savybėmis tų medžiagų, su kuriomis dirbu. Dabar kuriu gintarinius amuletus, taip pat dirbu su žalvariu, variu, to mane išmokė Kalvystės muziejaus įkūrėjas Dionizas Varkalis.


– Kodėl Jus traukia amuletai?


– Amuletai siekia akmens amžių, nėra naujas dalykas. Tačiau per meninę prizmę galima ieškoti įdomesnių sprendimų. Juk juvelyriniuose dirbiniuose yra paslėpta ir pamario išmintis, kaupta mūsų žynių, žynyčių. Amuletai yra mūsų protėvių palikimas. Juose atsispindi mūsų supratimas apie visatą. Žalvario, vario juvelyriniai dirbiniai taip pat turėjo savo prasmę. Pavyzdžiui, buvo labai populiarūs, ypač tarp kuršių, įvijiniai žiedai, kurie yra spiralės formos, nesueinantys galai neuždaro energetikos, o duoda impulsą. Labai noriu, kad maži vaikai patys išmoktų gamintis amuletus, taip jie susipažintų su mūsų senąja kultūra, pajustų praeities dvasią. Tik gaila, kad masinėse šventėse nuo amuletų gamybos mažuosius atitraukia pardavinėjama kinų produkcija, pavyzdžiui, plastmasiniai kardai.


Vyrauja žalčiai


– Kokia Jūsų gaminamų juvelyrinių dirbinių tematika?


– Vyrauja žalčiai. Tai mūsų namų, gerovės, sveikatos, gimdyvių apsaugos simbolis. Gyvatė yra šiek tiek kitokia, ji, nors ir gydo, turi ir nuodų, todėl žmonės jos privengdavo. O žalčiai nepiktybiniai. Jie dominuoja mano kurtuose žalvario, vario papuošaluose. Gintaro juvelyrinių dirbinių tematika įvairi: svastikos, saulytės ir pan. Vien apvali gintaro forma jau yra prasminga, menanti mūsų visatą, todėl pats nešioju du ovalius gintarus su skylutėmis – tai saulės ženklo amuletai.


– Jei nori būti laimingas, kokį amuletą pasirinkti?


– Pirmiausia reikia pamilti tai, ką turi po savo kojomis, – žemę. Pasigrožėti jūra, pasivaikščioti pakrante, nusilenkti, nuoširdžiai padėkoti už visa tai. O gal dar rasi gintaro gabalėlį, tada gali pats pasidaryti amuletą ir įkrauti jį savo energija. Geriausi amuletai pagaminti savomis rankomis.


Švenčia gamtos šventes


– Kuo užbūrė baltiškas paveldas?


– Baltų pasaulėjautai artimi žmonės švenčia gamtos šventes, puoselėja senas tradicijas. Visi susieiname, švenčiame lygiadienius, kūrename aukurus. Lankomės Žemaičių Alkoje, kur yra atstatyta pagoniška šventvietė, čia yra menininkų išdrožti baltų dievų stulpai. Daug kas gaivina piliakalnius, degina ugnelę. Taip mėgina parodyti, koks buvo tikėjimas. Man šios šventės reiškia didžiulę darną su gamta, dalyvaudami gamtos virsme turime atiduoti atitinkamą pagarbą tam, kas vyksta. Mes galvojame, kad esame žemės šeimininkai, tačiau yra atvirkščiai. Žemė yra mūsų motina, turime pakelti galvas į viršų ir dėkoti dievams, kūrėjams, sutvėrėjams, tam pačiam Perkūnui. Turime įsilieti į gamtą ir pajusti viską nuo žemės iki dangaus, mūsų protėvių dvasią, kuo jie gyveno, koks šventas jiems buvo tas pats gintaro gabalėlis. Juk anksčiau gintaro gabalėlius net mirusiesiems įstatydavo į akis.


ĮDOMU


Dar pirmame amžiuje po Kristaus gimimo Tacitas apie baltus rašė, kad jie garbina dievų motiną ir tikėjimo ženklan visur nešiojasi šerno atvaizdą. Mokslinėje literatūroje istorijos mokslų daktaras Adomas Butrimas rašo, kad baltai gamino ne tik šernus, bet ir kitų gyvūnų ir žmonių figūrėles iš gintaro. Jų bruožai stambūs, ryškūs. Žmogeliukų veiduose geriausiai įžiūrėtume nosį ir antakių lanką, iš gyvūnų dažnai vaizduojamos meškos, briedžiai, įvairūs paukščiai.


Anot A. Butrimo, sagos ir sagutės, karoliai, skridiniai, įvairiausi kabučiai, gyvūnų ir žmonių figūrėlės buvo pirmieji baltiški papuošalai iš gintaro. Įdomu, kad gintarinės sagutės dažniausiai neturėjo šiandien mums suvokiamos jų paskirties − sujungti ir prilaikyti audinį. Sagutės dažniausiai buvo naudojamos dėl grožio. Randama drabužių su net iki keturių šimtų gintarinių sagų. Didžiausias, gražiausias ir labiausiai vertinamas sagas baltai brangino, jos nebuvo naudojamos prekybiniams mainams. Visų kitų baltiškų dirbinių mainai Vyslos upe, rytinėmis Karpatų priekalnėmis siekė graikų miestus ir net šiaurinę Italiją.


„Dar vienas tikrai visiems gerai žinomas ar bent matytas baltiškas gintaro dirbinys – skridinys. Ta stora, netaisyklinga, gausiai ornamentuota saga yra ritualinis papuošalas. Manoma, kad skridiniai buvo dedami mirusiems ant užmerktų akių kaip saulės, šviesos ženklas. Taip jie ir atrodo – forma ir ornamentai primena mažas saulytes“, – rašo A. Butrimas.


Agnė ADOMAITĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių