Aktualija

Baitiškiai pasirengę apginti mišką

Baičių miškas – mūsų plaučiai, pragyvenimo šaltinis, laisvalaikio praleidimo oazė – teigia doviliškiai, Baičių, Gedminų kaimų gyventojai. Jie kategoriškai pasisako prieš Baičių miško sunaikinimą. Tačiau žmonių norai verslininkams – nė motais. Pastarųjų planas toks: iškirsti valstybinį mišką ir įrengti smėlio karjerą. Gelmių mokestis – juokingas, o pajamos už parduotą smėlį, žvyrą vertos aukso gyslos vardo.

Bėda ta, kad mišką iškirsti pretenduoja kelios tarpusavyje besivaržančios bendrovės. Viena iš jų – UAB „Hidrostatyba“. Šios bendrovės atstovai su aršiai Baičių miško išsaugojimą ginančiais gyventojais susitiko vėlyvą trečiadienio vakarą Dovilų etninės kultūros centro salėje. Aistrų ir plunksnos vertų pasisakymų čia netrūko.

Nusiteikę kovoti

Į susitikimą su UAB „Hidrostatyba“ atstovais besirenkantys gyventojai buvo nusiteikę kovoti. „Baičių miške yra daug į Raudonąją knygą įrašytų saugomų augalų, paukščių, grybų. Jei iškirs mišką, vėl prasidės smėlio audros, žemės erozija. Neleisime naikinti gamtos“, – sakė baitiškis Martynas Duotas. „Nenorime dykynės. Mes Baičių miške ir uogaujame, ir grybaujame. Tarybiniais laikais niekas nesikėsino į mišką. O dabar? Svarbiausia – verslas, pinigai. O kur sąžinė?“ – retoriškai klausė baitiškė Leonora Duotienė. Kad žmonės šįkart nenusileis ir gins savo interesus iki galo, paliudijo į Dovilų etninės kultūros centro salę susirinkęs gausus gyventojų būrys.

Žadėjo atsodinti

Iš pradžių leista pasisakyti UAB „Hidrostatyba“ atstovams. „Širdies gilumoje palaikau jus. Tačiau pagal dabar galiojančius įstatymus nieko nepažeidžiame. Būtų iškirstas ne visas, o 9 ha plotas, kuriame manoma yra 200 000 kubinių metrų smėlio. Vėliau miškas bus atsodintas“, – teigė UAB „Hidrostatybos projektai“ direktorius Vytautas Januškevičius. Jis pridūrė, kad viskas derinama su atitinkamomis institucijomis. Be to, jei ne „Hidrostatyba“, tai kita bendrovė įrengs smėlio karjerą. „O „Hidrostatyba“ galbūt dar kažką gero padarytų“, – sakė V. Januškevičius.

Tačiau gyventojai atrėžė, kad nereikėtų siūlyti rinktis tarp blogo ir dar blogesnio. „Jūs dezinformuojate visuomenę. 9 ha yra tik pirmas etapas. Jūsų ketinimai kur kas didesni“, – sakė Gedminų kaimo gyventojas Vytautas Švanys. Pajūrio regioninio parko ekologas Erlandas Paplauskis akcentavo, kad pagal galiojantį Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnį draudžiama keisti miško žemės paskirtį. „Tai būtų galima daryti tik išskirtiniais atvejais, kai nebūtų kitų alternatyvų. Suderinimas su visuomene yra privalomas“, – akcentavo jis. Ekologas „Hidrostatybos“ atstovams vardijo gausybę reikalavimų, kuriuos pastaroji turėtų įgyvendinti.

Gviešiasi valstybinės žemės

Gyventojams kilo natūralus klausimas, kodėl verslininkai neperka žemių iš gyventojų, o gviešiasi valstybinio miško. „Nupirktumėme, jei jūsų žemėse būtų smėlio“, – teigė V. Januškevičius. Toks atsakymas gyventojams sukėlė ironišką šypseną. „Juk valstybinę žemę pasigviešti kur kas pigiau, nei mokėti milijonus gyventojams“, – svarstė susirinkusieji. Į Dovilus atvykęs Gargždų miesto Garbės pilietis Vladislovas Stasaitis verslininkams patarė ieškoti alternatyvų. „Kam veržtis į pušyną?“ – retoriškai klausė jis. Gedminų kaime gyvenantis jo sūnus Aidas Stasaitis susirinkusiesiems pasakojo, kad į šį kaimą prieš kelis dešimtmečius atsikėlė galvodamas gyvensiąs švarioje ir saugioje aplinkoje. O dabar… „Išdraskyti visada viską galime, bet ar to reikia. Jei jūs teigiate turį širdis, parodykite jas“, – „Hidrostatybos“ atstovams sakė A. Stasaitis. Doviliškė Jolita Šarkauskaitė tvirtino, kad mišką reikia išsaugoti jau vien dėl socialinio aspekto. Anot jos, kaimuose gyvena socialiai pažeidžiami žmonės. Jiems miškas – maistas. Be to, žmonės šakų prisirenka, krosnis kūrena. Jai pritarė ir gamtininkų būreliui vadovaujanti mama Irena Šarkauskienė: „Jei bus kertamas miškas, ką aš pasakysiu vaikams? Juk miškas – žemės plaučiai. Įsileisk kiaulę į bažnyčią, tai ir ant altoriaus užlips.“

Tiki galį apginti

Daugelis susirinkusiųjų tikėjo, kad tik gyventojai gali apginti Baičių mišką nuo sunaikinimo. Šernų girininkijos girininkas Stanislovas Mažeika sakė: „Jei žmonės sukils, niekas nesiryš naikinti miško.“ UAB „Alvetos karjerai“, viena iš bendrovių, pretendavusių kasti karjerą, jau atsisakė savo idėjų, nenorėjo pyktis su gyventojais. Aršiai ginantys Baičių mišką gyventojai UAB „Hidrostatyba“ siūlė pasekti minėtos bendrovės pavyzdžiu ir atsisakyti savo ketinimų. UAB „Hidrostatyba“ atstovai – Inertinių medžiagų gamybos cecho viršininkas Jurgis Petrikas ir technikos direktorius Augustas Burba – bei „Hidrostatybos projektai“ direktorius V. Januškevičius buvo išvadinti demagogais.

Dovilų seniūnė Nijolė Ilginienė vis dėlto padėkojo UAB „Hidrostatyba“ atstovams, kad jie apskritai išdrįso susitikti su gyventojais, papasakoti apie savo planus. „Juk jei ne ši bendrovė, neturėtumėme ir kur susirinkti, nebūtų Dovilų etninės kultūros centro salės“. Juokaudami „Hidrostatybos“ atstovai sakė: „Pamiršome pirtį įrengti. Būtumėte mus ne žodžiais, bet vantomis išvanoję.“

Pasirašė pareiškimą

Gyventojai pasirašė pareiškimą „Dėl planuojamos ūkinės veiklos-smėlio karjero „Dovilai II“ įrengimo ir eksploatacijos valstybiniame miške Baičių k. Dovilų sen. Klaipėdos rajone“. Pareiškimu išreiškiamas įsitikinimas, kad karjero įrengimas Baičių miško teritorijoje yra neleistina veikla dėl konkrečių išvardintų priežasčių. Pareiškimas bus išsiųstas atitinkamoms institucijoms.

Įdomu

Dar sovietiniais laikais buvo nustatyta, kad Baičių miške yra smėlio, žvyro. Dabar užvirė toks vajus, kad į šių žemės gelmių turtų eksploatavimą pretenduoja net kelios įmonės. Anot ekologinio klubo „Žvejonė“ nario Algirdo Švanio, laimingą bilietą gaus tie, kurių parengtas aplinkos poveikio vertinimas bus patvirtintas pirmiausia.

Kretingos miškų urėdas Antanas Baranauskas sakė, kad po to, jei viskas vyks pagal verslininkų planus, ateityje bus pakeista ir žemės paskirtis. Verslininkai mokės „mizerną“ gelmių mokestį bei gaus didžiulį pelną už parduotą žvyrą, smėlį.

Ekologas Erlandas Paplauskis straipsnyje „Virš Lietuvos miškų – plaukuota ranka“ rašo: „Pasirodo, Lietuvoje, kaip kokiame Klondaike aukso karštligės laikais įkali stulpą miške ir pretenduoji į žemės gelmių turtus. Pavyzdžiui, teisę į žvyrą, esantį po valstybiniu mišku, – įgyja pirmasis išžvalgęs ir aptikęs išteklius. Geras įstatymas, piliečiai, jūs visi pagal jį galite per minutę nulemti valstybės miško likimą. Tereikia atsiversti kokį sovietmečiu gamintą atlasiuką ir būtinai rasite pažymėtus žvyro telkinius. Tada bėgam į miškelį ir įkalam kuolą. Viskas, žvyras jūsų. Tereikia apiforminti tai, kaip atliktus žvalgybos darbus. Sakot, kaip tą žvyrą paimti? Labai paprasta, tereikia iškirsti mišką, ir tada galėsite kasti žvyrą.“

Agnė ADOMAITĖ