4000 kilometrų įveikusi riedutininkė laukia pavasario

Nuotr. iš asmeninio archyvo: „Didžiavausi savimi, kad nepalūžau, kad pasiekiau tikslą ir laimėjau maratoną. Antrosios vietos laimėtoją aplenkiau 1600 kilometrų“, – gerą energiją spinduliavo gargždiškė Reda Cirtautaitė.

Karstymasis po medžius, kabarojimasis tvoromis ir net stogais, lakstymas dviračiu 34-erių gargždiškei Redai Cirtautaitei vaikystėje buvo kasdienybė. Devynerius metus lankiusi tinklinio treniruotes, žaidusi krepšinį ji ir dabar nenustygsta vietoje. Balandžio viduryje įsitraukusi į riedutininkų maratoną „Riedučiai – Lietuva“ (Kas daugiau nuriedės), rudenį Reda šventė pergalę – įveikė net 4000 kilometrų ir aplenkė daugiau nei 50 dalyvių.

Džiaugsmas judėti

„Man reikia judėti, negaliu sėdėti vietoje“, – šypsojosi gargždiškė Reda, paklausta, kaip jai pavyko per penkis mėnesius riedučiais nuvažiuoti 4000 kilometrų. Kitas žmogus net automobiliu per metus tiek nenuvažiuoja. „Prieš trejus metus pusseserė Jurgita su vyru Tomu paragino įsigyti riedučius ir išmokti važiuoti. Pabandžiau ir man patiko. Tada jie pakvietė užsiregistruoti internetu ir dalyvauti Lietuvos riedutininkų maratone. Kai balandžio viduryje pradėjau važiuoti, daugelis dalyvių jau buvo įveikę 300–400 kilometrų“, – varžybų pradžią prisiminė Reda. Tai, kad išmaniajame telefone galėjo sekti, kaip sekasi kitiems dalyviams, skatino judėti pirmyn. Programėlė fiksavo ne tik jų nuvažiuotą atstumą, bet ir greitį, išeikvotas kalorijas, rodė vietovę, kuria važiuoja. Ją rinkosi patys dalyviai. Maratone dalyvavo per 50 riedutininkų iš įvairių Lietuvos vietų. Rugsėjo pabaigoje sužinojusi, kad tapo nugalėtoja, Reda sakė nesitvėrusi džiaugsmu.

Po naktinės pamainos – į trasą

Kai daugelis prie Gargždų karjerų vasarą skubėjo gaivintis nuo karščių, Redą kasdien buvo galima pamatyti lekiančią riedučiais pėsčiųjų ir dviratininkų taku palei karjerą J. Basanavičiaus gatve iki pat Dovilų. „Per 3 valandas esu nuvažiavusi 65 kilometrus, o jei kelyje nėra kliūčių, galima išvystyti 40–60 kilometrų per valandą greitį. Dviračiu tokio atstumo per dieną neįveikdavau“, – lygino Reda. Net po naktinės pamainos įmonėje, kurioje ji dirba jau 15 metų, rasdavo jėgų vos grįžusi namo riedučiais pasileisti pažįstama trasa. Ir dieną, kai su kolektyvu ruošėsi į baidarių žygį, Redai užteko valios atsikelti 5 valandą ir nuvažiuoti riedučiais 20 kilometrų. Visi jie siekiant tikslo buvo svarbūs. Nuvažiavusi pirmuosius 300 kilometrų gargždiškė džiaugėsi, jog „pasiekė Vilnių“. Po 1000 km atrodė, jog juda pirmyn lėčiau, bet gerai atsimena liepos 7 d., kai įveikė 2000 kilometrų. „Pasvarsčiau, kad dar yra laiko iki varžybų pabaigos, ir supratau, kad aš dar galiu. Kai pasiekiau 3000 kilometrų, iki pabaigos buvo likęs mėnuo. Savęs klausiau, ar rizikuosiu, nes supratau, kad turiu važiuoti dar dažniau ir ilgesnes distancijas“, – apie fizinių jėgų patikrinimą ir ištvermės, valios išbandymą pasakojo užsispyrusi Reda. Ji prisipažino, kad tada jau teko kovoti su tinguliu, ir oras ėmė prastėti, taką, kuriuo važiuodavo, pirmiausia tekdavo nusišluoti, tad nuolat vežiojosi šluotelę. „Kiekvienas kilometras tapo aukso vertės. Išsikėliau tikslą – 4000 kilometrų. Džiaugiuosi, kad nesusirgau, kad nepalūžau, kad puikiai jaučiausi, nors ir pavargau. Per tuos 5 mėnesius net neplanuodama atsikračiau 5 kilogramų, tad mama į mane žiūrėdama svajojo, kad tik tas maratonas greičiau baigtųsi“, – šypsojosi Reda.

Tikslas – ne prizai

Iš tų 4000 kilometrų daugelį jų Reda įveikė malonioje draugijoje su ją riedučiais važinėtis užkrėtusiais giminaičiais Jurgita ir Tomu Kondrotais, kurie pernai laimėjo maratoną. „Prie mūsų prisijungė labai energinga Daiva Šileikienė, o kitąmet jau būsime šešiese – su mumis žada riedėti Birutė ir Sigitas Černeckiai“, – džiaugdamasi bendraminčiais ateities planais dalijosi Reda.

Riedutininkų sezonas baigėsi, nuplauti riedučiai laukia pavasario, Reda – kito maratono, tačiau negalvoja nei apie laimėjimą, nei apie prizus. „Tapusi nugalėtoja gavau 30 eurų ir arbatos puodelį. Tai malonu, bet tikslas – ne prizai. Geriausias laisvalaikis man – aktyvus sportas su bendraminčiais“, – sakė gargždiškė, paskutinį kartą šiemet riedučiais ir kompanija mėgavusis spalio vidury, praėjus beveik mėnesiui po laimėtų varžybų.

Šokėja ar boksininkė?

Iki 18 metų Reda išbandė ir krepšinio, ir tinklinio treniruotes, nes traukė komandinės sporto šakos. „Tinklinį lankiau 9 metus ir kai buvau pakviesta į Gargždų moterų komandą, apsisprendžiau, kad man svarbiau darbas. Jei būčiau aktyviai sportavusi, galbūt gyvenime būčiau pasiekusi daugiau“, – be kartėlio prisipažino Reda. Supratusi, kad suderinti pomėgio ir darbo nepavyks, nes varžybos organizuojamos savaitgaliais, o jos darbas pamainomis, atsisakė tinklinio. Vis dėlto niekada nenuobodžiavo, o įmonėje, kurioje dirba, dalyvavo įvairiose sporto varžybose, savo malonumui važinėjosi dviračiu, kol „atrado“ riedučius. „Vaikystėje mama norėjo, kad lankyčiau šokių būrelį, o tėtis – kad užsiimčiau karatė ar boksu. Klausiau tėčio, ar jam nebūtų gaila, kad dukra gautų į veidą, o jis man atsakydavo: „Tu „kieta“ – duosi atgal.“ Bet nei karatė, nei boksas man – nemoteriška, grubu ir skausminga“, – prisipažino Reda.

Laima ŠVEISTRYTĖ

Paieška

Naujienlaiškis

Žurnalisto pastabos

Paranoja dėl valdžios

Šią savaitę premjeras Saulius Skvernelis rėžė, jog egzistuoja slaptas šios valdžios nuvertimo planas, kuriame didžiąją dalį veiksmų turėjo atlikti konservatoriai,…

Plačiau »

Agnė ADOMAITĖ

Bendraukite su mumis Facebook

Savaitės klausimas

Ar puošite namuose gyvą eglutę?